Henrikas Navarietis, taip pat žinomas kaip Henrikas IV, buvo vienas žymiausių Prancūzijos karalių, valdęs nuo 1589 iki 1610 metų. Jo valdymas pasižymėjo pastangomis užtikrinti taiką ir religinę toleranciją šalyje, kurią tuo metu draskė ilgai trukę religijų karai tarp katalikų ir protestantų. Henrikas laikomas viena iškiliausių asmenybių Prancūzijos istorijoje, nes jo vadovavimo laikotarpiu buvo nutrauktas ilgalaikis konfliktas, o šalis pradėjo klestėjimo laikotarpį.
Henrikas gimė 1553 metais Pau mieste, Navaros karalystėje, kuri buvo dabartinės pietvakarių Prancūzijos ir šiaurinės Ispanijos teritorijoje. Jis buvo protestantas, hugenotas, gimęs į šeimą, kuri laikėsi kalvinizmo principų. Tačiau jo gyvenimas nuo pat pradžių buvo susietas su politinėmis intrigomis ir religiniais konfliktais Prancūzijoje.
Henrikas tapo svarbia figūra Prancūzijos religijų karuose. Jis buvo laikomas hugenotų lyderiu ir siekė ginti protestantų teises prieš katalikų dominavimą. Tačiau jo politinės ambicijos ir sugebėjimas manevruoti tarp skirtingų jėgų lėmė, kad jis tapo kompromiso simboliu. 1572 metais Henrikas vedė Margaritą Valua, katalikę ir Prancūzijos karaliaus seserį. Ši santuoka buvo skirta sustiprinti taiką tarp katalikų ir hugenotų, tačiau vietoj to ji tapo katalizatoriumi Šv. Baltramiejaus nakties skerdynėms, per kurias tūkstančiai hugenotų buvo nužudyti.
1589 metais Henrikas, būdamas Navaros karalius, paveldėjo Prancūzijos sostą po Henriko III mirties. Tačiau jo kaip karaliaus teisėtumui priešinosi katalikų dauguma, kurie negalėjo priimti protestanto kaip Prancūzijos valdovo. Tai sukėlė naują pilietinio karo etapą, vadinamą „Trys Henrikai karu“. Henrikas IV sugebėjo užsitikrinti karinę paramą ir palaipsniui stiprino savo pozicijas.
1593 metais Henrikas padarė reikšmingą politinį žingsnį – jis priėmė katalikybę, teigdamas: „Paryžius vertas mišių“. Šis sprendimas buvo pragmatiškas žingsnis, siekiant užsitikrinti katalikų pritarimą ir užbaigti dešimtmečius trukusį religinį konfliktą. Po dvejų metų, 1595 metais, jis oficialiai buvo pripažintas Prancūzijos katalikų karaliumi.
1598 metais Henrikas IV išleido garsųjį Nanto ediktą, kuris užtikrino religinę toleranciją hugenotams. Tai buvo pirmas reikšmingas dokumentas, suteikęs protestantams tam tikras teises, įskaitant religijos praktikos laisvę tam tikrose Prancūzijos vietovėse. Nanto ediktas tapo vienu svarbiausių Henriko politinių pasiekimų ir užtikrino santykinę taiką Prancūzijoje kelis dešimtmečius.
Henriko IV valdymas pasižymėjo ne tik religinės taikos kūrimu, bet ir ekonominiais bei socialiniais pasiekimais. Jis siekė sustiprinti šalies ekonomiką, skatino žemės ūkio plėtrą, sumažino mokesčius valstiečiams ir skatino infrastruktūros kūrimą. Jo politika buvo orientuota į Prancūzijos vienijimą ir klestėjimą, o jis pats tapo mylimu valdovu, kurį žmonės vadino „gerasis karalius Henrikas“.
1610 metais Henrikas IV buvo nužudytas Paryžiuje katalikų ekstremisto François Ravaillaco. Ši tragedija sukrėtė Prancūziją, tačiau Henriko palikimas gyvavo ilgai po jo mirties. Jis laikomas simboliu religinės tolerancijos ir politinės išminties, kuris sugebėjo suvienyti tautą po ilgo konflikto. Henriko pavyzdys rodo, kaip lyderis, turintis aiškią viziją ir politinę drąsą, gali pakeisti savo šalies likimą. Jo valdymas paliko gilų pėdsaką Prancūzijos istorijoje, o jo politika tapo pagrindu tolesniam šalies stabilumui ir augimui.