Hugenotai buvo protestantų bendruomenė, susiformavusi XVI amžiaus Prancūzijoje kaip atsakas į Katalikų Bažnyčios mokymą ir praktiką. Šis terminas dažniausiai buvo taikomas kalvinistams – Jono Kalvino idėjų pasekėjams. Hugenotai vaidino svarbų vaidmenį Reformacijos laikotarpiu, skatindami religinę, socialinę ir politinę kaitą. Tačiau jų tikėjimas ir veikla sukėlė didžiulį pasipriešinimą iš katalikų pusės, o tai lėmė ilgalaikius religinius karus ir persekiojimus.
Hugenotų judėjimas pradėjo formuotis XVI amžiaus viduryje, kai Kalvino mokymai pasiekė Prancūziją. Kalvinas, iš Ženevos skleidęs savo doktriną apie predestinaciją, tikėjimo svarbą ir Bažnyčios reformavimą, įkvėpė daugelį prancūzų. Hugenotai pasisakė už paprastesnę Bažnyčios struktūrą, asmeninį tikėjimą ir griežtą moralę, o tai tiesiogiai prieštaravo katalikų Bažnyčios tradicijoms ir hierarchijai. Jie greitai įgijo pasekėjų tarp įvairių socialinių sluoksnių, ypač tarp miestų gyventojų, prekybininkų ir dalies aristokratijos.
Religinė įtampa tarp hugenotų ir katalikų peraugo į smurtinius konfliktus, kurie Prancūzijoje tęsėsi daugiau nei tris dešimtmečius. Šie konfliktai, žinomi kaip Prancūzijos religijų karai (1562–1598 m.), buvo vieni kruviniausių Reformacijos laikotarpio epizodų. Hugenotai siekė laisvės išpažinti savo tikėjimą ir ginti savo bendruomenes nuo persekiojimų, tačiau jų kova su katalikų dauguma dažnai peraugdavo į karinę priešpriešą.
Vienas iš žiauriausių įvykių buvo Šv. Baltramiejaus nakties skerdynės 1572 metais, kai tūkstančiai hugenotų buvo nužudyti Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose. Šios skerdynės pradėjo nuo to, kad karalienės motinos Kotrynos de Mediči inicijuotas išpuolis prieš hugenotų lyderius tapo masiniu žudymu. Šis įvykis dar labiau sustiprino religinę nesantaiką ir gilino konfliktą.
Situacija pradėjo keistis 1598 metais, kai Prancūzijos karalius Henrikas IV, buvęs hugenotas, tačiau priėmęs katalikybę, išleido Nanto ediktą. Šis dokumentas užtikrino hugenotams religinės laisvės teises, leido jiems praktikuoti savo tikėjimą tam tikrose vietovėse ir suteikė teisę turėti gynybines pilis. Nanto ediktas trumpam užbaigė religinius karus Prancūzijoje ir sukūrė tam tikrą religinę toleranciją.
Tačiau hugenotų padėtis pablogėjo 1685 metais, kai karalius Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą išleisdamas Fontenblo ediktą. Tai atėmė hugenotų religines laisves ir leido sistemingai persekioti jų bendruomenes. Dėl šios politikos daugelis hugenotų buvo priversti bėgti iš Prancūzijos į kitas Europos šalis, tokias kaip Nyderlandai, Šveicarija, Anglija, Vokietija, arba į Naująjį Pasaulį. Šie tremtiniai, dažnai vadinami pabėgėliais, tapo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu indėliu priimančiose šalyse, ypač dėl savo kvalifikacijos prekybos, pramonės ir mokslo srityse.
Hugenotų palikimas yra svarbus tiek Prancūzijos, tiek Europos istorijoje. Jie simbolizuoja kovą už religinę laisvę ir žmogaus teisę išpažinti tikėjimą, nepriklausomai nuo valdžios reikalavimų. Jų drąsa ir pasiaukojimas religinės priespaudos akivaizdoje įkvėpė daugelį reformatorių ir religinių lyderių ateinančiais šimtmečiais. Nepaisant iššūkių ir persekiojimų, hugenotai paliko gilų pėdsaką kultūroje, religijoje ir visuomenėje, o jų istorija išlieka vertinga pamoka apie toleranciją ir tikėjimo laisvę.