Religija per visą istoriją buvo ne tik dvasinio gyvenimo pagrindas, bet ir priežastis, dėl kurios žmonės kartais patirdavo represijas, tarp jų – ir mirties bausmes. Šios bausmės dažnai buvo skiriamos dėl religinio persekiojimo, erezijos, įtarimų raganavimu ar nesutarimų su oficialiomis Bažnyčios dogmomis. Žemiau pateikiami geriausiai žinomi mirties bausmės atvejai, susiję su religija ar su ja susijusiais konfliktais.
Džordanas Bruno (1548–1600 m.)
Šis italų filosofas ir mokslininkas buvo nuteistas sudeginimu ant laužo dėl savo kosmologinių idėjų ir panteizmo. Bruno atvirai kėlė klausimus apie religines dogmas, kosmoso begalybę ir Dievo buvimą visur, kas buvo laikoma erezija. Jo mirtis simbolizuoja konfliktą tarp Bažnyčios ir laisvos minties.
Jan Husas (1369–1415 m.)
Čekų reformatorius buvo sudegintas ant laužo dėl savo kritikos Romos Katalikų Bažnyčiai ir raginimų reformuoti dvasininkų gyvenimą bei Bažnyčios praktikas. Husas atsisakė atsižadėti savo mokymų Konstancos susirinkime ir tapo reformacijos simboliu Vidurio Europoje.
Šv. Joaną Arkietę (1412–1431 m.)
Prancūzijos nacionalinė didvyrė buvo nuteista sudeginimu dėl kaltinimų erezija ir raganavimu. Joaną Arkietę Bažnyčia vėliau reabilitavo ir paskelbė šventąja. Jos mirtis tapo politinių kovų ir religinio susipriešinimo tarp Anglijos ir Prancūzijos įkaitu.
Thomasas Becketas (1119–1170 m.)
Kenterberio arkivyskupas buvo nužudytas Anglijos karaliaus Henriko II pasekėjų Kenterberio katedroje. Konfliktas kilo dėl dvasininkų teisių ir jų nepriklausomybės nuo pasaulietinės valdžios. Becketto nužudymas tapo vienu garsiausių Bažnyčios ir valstybės konflikto epizodų.
Salem raganų teismai (1692 m.)
Salem, Masačusetso kolonijoje, raganavimo apkaltinimai lėmė devyniolikos žmonių pakorimą ir vieno žmogaus mirtį dėl kankinimų. Šie teismai buvo pagrįsti religiniais įsitikinimais ir visuomenės baime dėl antgamtinių jėgų.
Tomas Moras (1478–1535 m.)
Anglijos teisininkas, rašytojas ir valstybės veikėjas buvo įvykdytas mirties bausmė dėl atsisakymo pripažinti Anglijos karalių Henriką VIII kaip Anglijos Bažnyčios vadovą. Tomas Moras tapo sąžinės laisvės ir tikėjimo principingumo simboliu.
Williamas Tyndale’as (1494–1536 m.)
Biblijos vertėjas į anglų kalbą buvo pasmerktas kaip eretikas ir sudegintas ant laužo. Tyndale’o vertimai įtvirtino šiuolaikinės anglų kalbos pagrindus ir turėjo ilgalaikį poveikį protestantizmui, tačiau jo veikla buvo laikoma grėsme Katalikų Bažnyčios autoritetui.
Miguelis Servetas (1511–1553 m.)
Ispanų gydytojas ir teologas buvo sudegintas ant laužo Ženevoje dėl savo antitrinitoriškų idėjų. Jis neigė Šventosios Trejybės doktriną ir išreiškė kritiką tiek Katalikų Bažnyčiai, tiek Reformacijos lyderiams, įskaitant Žaną Kalviną.
Persekiojimai Japonijoje (XVII a.)
Krikščionys Japonijoje, vadinami kakure kirishitan („paslėptieji krikščionys“), patyrė žiaurias represijas Tokugavos šogunato laikais. Daug krikščionių buvo nukryžiuoti arba kitaip kankinami dėl savo tikėjimo, nes valdžia siekė išnaikinti Vakarų įtaką.
Albigiečių persekiojimai (XIII a.)
Albigiečių kryžiaus žygiai Prancūzijoje buvo katalikų inicijuoti kariniai veiksmai prieš katarus, kurių mokymai buvo laikomi erezija. Katarai buvo masiškai žudomi, įskaitant tūkstančius žmonių per Beziers žudynes 1209 metais.
Minėti atvejai parodo, kaip religija buvo susijusi su socialiniais, politiniais ir kultūriniais procesais. Mirties bausmės už religinius nusikaltimus atspindi ne tik laikmečio moralinius ir dvasinius įsitikinimus, bet ir Bažnyčios bei valstybės naudojamą galią tikėjimui kontroliuoti. Šie įvykiai taip pat kviečia apmąstyti religinės tolerancijos svarbą ir pavojaus, kurį kelia fanatizmas ar religijos politizavimas, supratimą.