Kvedlinburgo analai (Annales Quedlinburgenses) yra vienas svarbiausių viduramžių istoriografijos šaltinių, sudarytas XI amžiaus pirmoje pusėje Kvedlinburgo vienuolyne, kuris buvo įsikūręs dabartinėje Vokietijos teritorijoje. Analai apima įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki 1025 metų ir pateikia vertingos informacijos apie Europos istoriją, įskaitant Lietuvos vardo pirmąjį rašytinį paminėjimą.
Kvedlinburgo analai garsūs tuo, kad 1009 metais pirmą kartą paminėjo Lietuvą. Įrašas apie šį įvykį buvo susijęs su Šv. Brunono Bonifaco misija, kurios metu jis bandė skleisti krikščionybę baltų žemėse, bet buvo nužudytas. Ši data tapo reikšmingu Lietuvos istorijos įvykiu, liudijančiu apie pirmuosius kontaktus su krikščionybe ir apie tai, kad Lietuvos žemės jau buvo žinomos to meto Europoje.
Citata iš Kvedlinburgo analų:
„Anno domini 1009: Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, IX Kalendas Martii a paganis, Lituae finibus, capite truncatus est cum aliis decem fratribus propter Christi evangelium.“
Vertimas:
„1009 Viešpaties metais: Šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, kovo 9 dieną buvo nužudytas nukirsdinant, kartu su dešimčia brolių, Lietuvos žemių pasienyje dėl Kristaus Evangelijos.“
Šis įrašas ne tik mini Lietuvos vardą (Lituae), bet ir aprašo, kad Brunonas Bonifacas buvo nukirsdintas skelbdamas krikščionybę. Tai liudija apie sudėtingus Lietuvos santykius su krikščionišku pasauliu ankstyvaisiais viduramžiais ir apie stiprias pagoniškas tradicijas, kurios tuo metu vyravo baltų žemėse.
Kvedlinburgo analų įrašas rodo, kad jau XI amžiaus pradžioje Lietuvos teritorija buvo žinoma Vakarų Europos vienuoliams ir krikščionių misijų organizatoriams. Brunono Bonifaco misija tapo vienu pirmųjų bandymų įvesti krikščionybę baltų žemėse. Nors ši misija baigėsi nesėkmingai, ji liudija apie pirmuosius ryšius su vakarietiška krikščioniškąja kultūra.
Kvedlinburgo analai taip pat rodo, kaip krikščionių misijos susidurdavo su pagonių pasipriešinimu, kuris buvo būdingas Lietuvai ir kitoms baltų gentims. Tai patvirtina, kad krikščionybės plitimas Lietuvoje buvo ilgas ir sudėtingas procesas, o pirmieji misionieriai dažnai susidurdavo su pavojais.
Šaltinis taip pat svarbus kalbant apie Lietuvos vardo kilmę. Terminas „Lituae“ yra seniausias rašytinis Lietuvos pavadinimo variantas, kurį istorikai sieja su baltų gentimis, gyvenusiomis dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Ši citata išlieka vienu svarbiausių Lietuvos vardo pirmojo paminėjimo istorinių liudijimų.
Šis dokumentas ne tik liudija apie ankstyvuosius Lietuvos ryšius su Vakarų krikščionija, bet ir tapo vienu pagrindinių šaltinių Lietuvos viduramžių istorijos tyrimams. Analai simbolizuoja Lietuvos integracijos pradžią į Europos politinę ir religinę erdvę, o Šv. Brunono misijos paminėjimas rodo, kokie buvo pirmieji krikščionybės žingsniai Baltijos regione.
Kvedlinburgo analų įrašas apie Lietuvos vardą yra vertingas ir kaip pirmasis dokumentuotas Lietuvos istorijos faktas, kuris šiandien yra pripažįstamas ir naudojamas kaip svarbus istorinis šaltinis tyrinėjant Lietuvos kilmę ir ankstyvuosius laikus.