Lietuvos Statutas yra vienas svarbiausių teisės dokumentų Lietuvos istorijoje, kuris apibrėžė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinę sistemą ir kultūrą. Statutas buvo išleistas trijuose leidimuose: 1529 m. (Pirmasis Statutas), 1566 m. (Antrasis Statutas) ir 1588 m. (Trečiasis Statutas). Šie teisynai ne tik apibrėžė įvairius visuomenės gyvenimo aspektus, bet ir išreiškė stiprią krikščioniškos moralės bei teisės įtaką.
Lietuvos Statutai buvo sudaryti tuo metu, kai krikščionybė jau buvo įtvirtinta kaip pagrindinė religija ir moralinis pagrindas. Tai atsispindėjo įstatymuose, kurie buvo orientuoti ne tik į socialinės tvarkos palaikymą, bet ir į moralinių vertybių ugdymą. Krikščioniškos teisės principai formavo daugumą normų, reguliavusių tiek viešuosius, tiek privačius santykius.
Pirmajame Lietuvos Statute buvo pabrėžtas teisės ir teisingumo principų pagrindas. Jis siekė apsaugoti žmogaus gyvybę, garbę ir nuosavybę, o tai atitiko krikščioniškas vertybes, grindžiamas meilės artimui ir teisumo principais. Vienas iš pamatinių Statuto tikslų buvo užtikrinti lygybę prieš įstatymą tarp bajorų, kurie buvo laikomi pagrindine visuomenės dalimi.
Antrajame Lietuvos Statute dar stipriau atsispindėjo krikščioniška etika. Statutas draudė prietarus, magijos praktikavimą ir įvairias pagoniškas apeigas, kurios buvo laikomos nepriimtinomis krikščioniškoje visuomenėje. Tuo metu buvo nustatyti griežti bausmių principai už nusikaltimus, tokius kaip vagystės, žmogžudystės ir svetimavimas, pabrėžiant ne tik teisinę, bet ir moralinę atsakomybę.
Trečiasis Lietuvos Statutas buvo labiausiai išvystytas ir laikomas vienu pažangiausių teisės aktų Europoje tuo metu. Jame buvo dar labiau sustiprinta Bažnyčios ir krikščionybės įtaka visuomenės gyvenimui. Pavyzdžiui, buvo numatytos nuostatos, ginančios Bažnyčios turtą ir dvasininkų teises, taip pat reglamentuojamos įvairios bažnytinės apeigos bei dvasininkų veikla. Statutas draudė šventvagystes ir numatė griežtas bausmes už Dievo vardu vykdomas piktnaudžiavimo formas.
Lietuvos Statutai taip pat apėmė nuostatas, kurios skatino dorą šeimos gyvenimą. Pavyzdžiui, buvo įtvirtinta santuokos, kaip sakramento, samprata, o skyrybos buvo griežtai ribojamos arba visai draudžiamos, išskyrus ypatingus atvejus, kuriuos pripažino Bažnyčia. Šeimos apsauga ir tėvų pareiga rūpintis vaikais buvo aiškiai apibrėžti teisės normomis, kurios buvo glaudžiai susijusios su krikščioniškos moralės principais.
Be to, Lietuvos Statutai akcentavo dvasinės ir moralinės atsakomybės svarbą. Buvo numatytos bausmės už moralinius nusižengimus, tokius kaip paleistuvystė, apgavystė ir netinkamas elgesys viešojoje erdvėje. Tuo pačiu buvo akcentuojama atsakomybė už nuodėmes ne tik prieš žmones, bet ir prieš Dievą.
Lietuvos Statutų reikšmė to meto visuomenei buvo didžiulė. Jie sujungė senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas su krikščioniškos teisės ir moralės normomis, taip sukurdami unikalų teisinės sistemos pamatą. Statutai buvo taikomi ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos bei kitose regionuose, kuriuose gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai.
Lietuvos Statutai išliko svarbus liudijimas apie krikščioniškos teisės ir moralės įtaką Lietuvos teisinei sistemai. Jie ne tik reguliavo visuomenės gyvenimą, bet ir ugdė moralinį bei dvasinį atsakingumą, kuris buvo grindžiamas krikščionybės principais. Šie dokumentai yra reikšmingas Lietuvos kultūrinio ir teisinio paveldo simbolis, atspindintis viduramžių Lietuvos visuomenės brendimą ir jos siekį sujungti teisę su dvasiniais idealais.
Kelios gerai žinomos Lietuvos Statuto nuostatos:
- Dėl nusikaltimų ir bausmių: „Tas, kuris apgaulės būdu pažeidžia kito žmogaus laisvę arba teises, turi būti teisiamas pagal įstatymo nustatytas bausmes, o visa padaryta žala privalo būti atlyginta nukentėjusiojo naudai.“ (Trečiasis Lietuvos Statutas)
Ši nuostata pabrėžia socialinio teisingumo principą ir atitinka krikščionišką moralės sampratą, kuriai svarbu atlyginti žalą bei užtikrinti atpirkimą.
- Dėl santuokos ir šeimos: „Kiekviena santuoka turi būti sudaryta prieš Dievą ir Bažnyčią, vadovaujantis tikėjimo įstatymais, ir negali būti sudaryta prievartos būdu. Tas, kuris verčia kitą asmenį sudaryti santuoką, turi būti teisiamas už savo veiksmus.“ (Antrasis Lietuvos Statutas)
Ši ištrauka rodo, kad santuokos šventumas ir savanoriškumas buvo griežtai saugomi, atsižvelgiant į Bažnyčios mokymus.
- Dėl šventvagystės: „Tas, kuris išniekina šventus Dievo vardus, apeigas ar įžeidžia Bažnyčios tarnus, bus baudžiamas pagal nustatytus įstatymus, kad būtų apsaugota Dievo garbė ir Bažnyčios šventumas.“ (Trečiasis Lietuvos Statutas)
Ši nuostata atskleidžia Bažnyčios vaidmenį teisės sistemoje ir jos apsaugą nuo įžeidimų ar šventvagystės.
- Dėl dvasininkų teisių: „Bažnyčios turtas ir dvasininkų pareigos yra neliečiami; jiems skirta apsauga nuo bet kokių pasaulietinių ginčų ar piktnaudžiavimų.“ (Trečiasis Lietuvos Statutas)
Ši citata atspindi Bažnyčios, kaip svarbios institucijos, teises ir privilegijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.