Pirmieji bažnytiniai kanonai yra krikščioniškosios teisės ir disciplinos taisyklės, suformuluotos ankstyvaisiais Bažnyčios amžiais. Šie kanonai buvo priimti siekiant reguliuoti Bažnyčios gyvenimą, dvasininkų elgesį ir tikinčiųjų praktiką. Jie taip pat atspindi Bažnyčios pastangas suvienyti krikščionių bendruomenes ir apsaugoti tikėjimą nuo erezijų. Daugelis šių kanonų buvo priimti vietiniuose ar visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose.
Vienas iš seniausių žinomų dokumentų, kuriame aptariami pirmieji kanonai, yra Apaštalų mokymas („Didachė“), parašytas I ar II amžiuje. Šis tekstas pateikia svarbiausius nurodymus krikščionių bendruomenėms, įskaitant mokymą apie krikštą, Eucharistiją, pasninką ir dvasininkų elgesį. Pavyzdžiui, „Didachėje“ rašoma:
„Krikštykite taip: viską išaiškinę, krikštykite vandenyje. Jei nėra tekančio vandens, naudokite kitą vandenį. Jei negalite krikštyti šaltame vandenyje, krikštykite šiltame. Jei nėra nė vieno iš šių, užpilkite vandens ant galvos tris kartus, ištardami: ‘Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu’“ („Didachė“, 7 skyrius).
Kitas svarbus šaltinis yra Nikėjos I susirinkimo kanonai, priimti 325 metais. Šie kanonai buvo sukurti siekiant suvienyti Bažnyčios mokymą ir discipliną. Vienas iš žinomų kanonų reikalavo, kad visi dvasininkai turėtų nuolatinę priežiūrą ir negalėtų keisti savo paskirtų pareigų be vyskupo leidimo. Taip pat buvo nuspręsta, kad šventės, tokios kaip Velykos, turi būti švenčiamos vieningai visoje Bažnyčioje.
Nikėjos susirinkimo kanonas, skirtas šventimų datų suvienodinimui, teigia:
„Visi krikščionys, kad ir kur gyventų, turi švęsti šventąją Velykų dieną vienu metu, pagal Aleksandrijos Bažnyčios praktikas.“
Hipolito Romiečio Tradicija (III a.) yra dar vienas svarbus šaltinis, kuris suteikia įžvalgų apie pirmuosius Bažnyčios kanonus. Šiame tekste aptariamos apeigos, kunigų šventimai, katechumenų priėmimas ir Eucharistijos tvarka. Viena iš įdomių ištraukų kalba apie vyskupo šventimą:
„Kai vyskupas yra pašventinamas, visi vyskupai, esantys netoliese, turi susirinkti ir susidėti rankas ant jo galvos, o presbiteriai turi stovėti šalia. Tegu vienas iš vyskupų meldžiasi, sakydamas…“ („Apostolic Tradition“, 2 skyrius).
Pirmieji kanonai taip pat nagrinėjo moralines problemas ir drausminius klausimus. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dvasininkai, kurie įvykdo sunkią nuodėmę, turi būti atleisti iš savo pareigų. Šios taisyklės buvo skirtos užtikrinti Bažnyčios šventumą ir apsaugoti bendruomenę nuo netinkamos dvasininkų elgsenos.
Laodikėjos susirinkimo kanonai (IV a.) pateikė detalesnius nurodymus dėl tikinčiųjų ir dvasininkų elgesio. Vienas iš kanonų nurodo:
„Krikščionys neturėtų laikyti žydų švenčių ar šabų, o verčiau turėtų švęsti Viešpaties dieną.“ (Laodikėjos susirinkimo 29 kanonas).
Ankstyvieji kanonai atskleidžia, kaip Bažnyčia stengėsi reguliuoti dvasinį gyvenimą ir palaikyti discipliną tarp tikinčiųjų bei dvasininkų. Jie tapo pamatiniu Bažnyčios teisės šaltiniu, kuris vėliau buvo išplėtotas ir integruotas į platesnį kanoninės teisės rinkinį. Šie pirmieji sprendimai išreiškė Bažnyčios pastangas išlaikyti tikėjimo vienybę ir užtikrinti, kad bendruomenė laikytųsi apaštališkosios tradicijos.