„Krikščioniško tikėjimo pagrindai“ (Institutio Christianae Religionis) yra vienas reikšmingiausių protestantų reformacijos teologinių tekstų, parašytas Jono Kalvino. Pirmasis šio veikalo leidimas buvo paskelbtas 1536 metais, kai Kalvinas buvo vos 27 metų amžiaus. Ši knyga tapo pagrindiniu kalvinizmo doktrinos tekstu ir turėjo didelę įtaką protestantų teologijos plėtrai, formuojant daugelio reformuotų Bažnyčių mokymą.
Šis veikalas buvo skirtas paaiškinti pagrindines krikščionybės doktrinas paprastu ir sistemingu būdu, kad kiekvienas tikintysis galėtų suprasti savo tikėjimo esmę. Kalvinas siekė apginti protestantų judėjimą nuo kaltinimų erezija ir parodyti, kad reformacija yra ne naujas tikėjimas, bet sugrįžimas prie Šventojo Rašto ir ankstyvosios Bažnyčios mokymo pagrindų. Jis taip pat norėjo aprūpinti protestantus aiškiais teologiniais atsakymais į jų laikų religinės ir politinės kovos klausimus.
Veikalas apima įvairius teologinius klausimus, tokius kaip Dievo suverenumas, žmogaus nuodėmingumas, išteisinimas tikėjimu, predestinacija ir Bažnyčios prigimtis. Vienas pagrindinių akcentų yra Dievo suverenumo idėja. Kalvinas pabrėžia, kad Dievas yra visagalis ir viską valdo, o žmogus visiškai priklauso nuo Jo malonės. Ši idėja yra esminė kalvinizmo doktrinoje ir buvo pabrėžta visame veikale.
Kalvinas taip pat daug dėmesio skiria žmogaus prigimčiai ir nuodėmingumui. Jis moko, kad dėl pirmosios žmonių nuodėmės visi žmonės gimsta nuodėmingi ir negali savarankiškai pasiekti išganymo. Žmogaus išgelbėjimas įmanomas tik per Dievo malonę ir Jėzaus Kristaus auką. Kalvinas aiškiai atmeta mintį, kad žmogaus darbai gali pelnyti išgelbėjimą, ir pabrėžia, kad išteisinimas įvyksta tik per tikėjimą Kristumi.
Knygoje plačiai nagrinėjama predestinacijos doktrina – idėja, kad Dievas iš anksto nustatė, kas bus išganytas, o kas ne. Nors šis mokymas buvo prieštaringas, Kalvinas jį grindė Biblija, ypač laiškais Romiečiams ir Efeziečiams. Predestinacija, anot Kalvino, yra Dievo suverenaus valdymo išraiška, kuri parodo Jo malonę ir teisingumą.
„Krikščioniško tikėjimo pagrinduose“ aptariama ir Bažnyčios prigimtis bei jos vaidmuo tikinčiųjų gyvenime. Kalvinas mokė, kad tikroji Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, kurioje skelbiama Evangelija ir teisingai administruojami sakramentai. Jis pabrėžė, kad Bažnyčia neturėtų būti valdoma pagal žmogaus tradicijas, bet turėtų vadovautis Šventuoju Raštu.
Vienas garsiausių Kalvino teiginių iš šios knygos yra: „Žmogaus širdis yra nuodėmingumo fabrikas.“ Ši frazė išreiškia žmogaus prigimtinį polinkį į nuodėmę ir pabrėžia Dievo malonės būtinumą. Kitas žinomas teiginys: „Dievas yra aukščiausiasis suverenas, kuris viską valdo savo išmintimi ir teisingumu.“ Tai atspindi Kalvino pagrindinę teologinę nuostatą apie Dievo valdžią ir Jo veikimą pasaulyje.
Pirmasis leidimas buvo gana trumpas, tačiau per ateinančius dešimtmečius Kalvinas nuolat jį plėtė ir atnaujino. Galutinis 1559 metų leidimas tapo išsamia ir sudėtinga teologine sistema, kurioje nagrinėjami visi pagrindiniai tikėjimo aspektai. Knyga buvo parašyta lotynų kalba, tačiau greitai išversta į kitas kalbas, todėl tapo plačiai prieinama ir įtakinga.
„Krikščioniško tikėjimo pagrindai“ išlieka viena iš reikšmingiausių teologinių knygų protestantizmo istorijoje. Ji ne tik padėjo suformuoti reformuotos teologijos pagrindus, bet ir įkvėpė daugybę tikinčiųjų gilintis į Šventąjį Raštą ir siekti tikėjimo, kuris remiasi Dievo žodžiu ir Jo malone. Kalvino mokymai šiame veikale atspindi ne tik teologinę sistemą, bet ir asmeninį įsitikinimą, kad Dievo šlovė yra aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas.