„Išrinkimo traktatas“ yra teologinis kūrinys, kurį parašė Teodoras Beza, vienas iškiliausių reformacijos lyderių ir Jono Kalvino pasekėjų. Šis traktatas skirtas predestinacijos doktrinos, arba Dievo išrinkimo mokymo, gilesniam teologiniam pagrindimui ir aiškinimui. Beza jame siekė išdėstyti, kaip Dievo suvereni valia ir malonė veikia žmonių išganymo klausimuose, remdamasis Biblija ir protestantiška teologija. Traktatas tapo svarbia kalvinistinės teologijos dalimi ir išlaikė savo aktualumą daugelyje protestantizmo šakų.
Traktate Beza nagrinėja, kaip Dievas nuo amžių išrinko tam tikrus žmones išganymui, tuo pačiu palikdamas kitus prarastiesiems. Šis mokymas remiasi pagrindine idėja, kad žmogus yra nuodėmingas ir negali pats savęs išgelbėti. Tik Dievo malonė ir Jo laisvas sprendimas nulemia, kas bus išgelbėtas. Beza akcentuoja, kad ši doktrina nėra pagrįsta žmogaus darbais ar nuopelnais, bet tik Dievo suvereniu ir teisingu sprendimu. Jis taip pat pabrėžia, kad žmogaus atsakas į tikėjimą yra Dievo malonės veikimo rezultatas, o ne žmogaus savarankiška valia.
Vienas iš svarbiausių Bezos teiginių traktate yra Dievo šlovės prioritetas virš visų kitų dalykų. Išrinkimo doktrina ne tik pabrėžia Dievo suverenumą, bet ir atskleidžia Jo teisingumą bei malonę. Beza teigia, kad visa kūrinija egzistuoja dėl Dievo šlovės, o išrinkimas yra viena iš priemonių, per kurias Dievas atskleidžia savo šlovę. Tie, kurie yra išrinkti, patiria Jo malonę ir šlovę per išganymą, o tie, kurie nėra, atspindi Jo teisingumą.
Traktatas taip pat nagrinėja sudėtingą žmogaus atsakomybės ir Dievo suverenumo santykį. Beza atsako į kritiką, kad predestinacijos mokymas atima iš žmonių atsakomybę. Jis pabrėžia, kad nors Dievas iš anksto nustatė, kas bus išgelbėtas, žmogus vis tiek privalo reaguoti į Evangelijos kvietimą ir gyventi tikėjimu bei paklusnumu Dievui. Traktatas siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp Dievo suverenios valios ir žmogaus atsakomybės, nors tai išlieka sudėtingas teologinis klausimas.
„Išrinkimo traktatas“ buvo ne tik teologinis veikalas, bet ir svarbus atsakas į jo laikmečio teologines diskusijas. XVI amžiuje predestinacijos klausimas kėlė daugybę ginčų tarp protestantų ir katalikų, taip pat tarp skirtingų reformacijos krypčių. Beza traktatu siekė apginti kalvinistinį požiūrį ir suteikti aiškų bei sistemingą mokymo pagrindą. Jo darbas padėjo sutvirtinti kalvinizmo pozicijas ne tik Šveicarijoje, bet ir Prancūzijoje, Nyderlanduose bei kitose Europos šalyse.
Vienas iš įsimintinų traktato teiginių yra: „Dievo malonė nėra duodama tiems, kurie jos nusipelno, bet tiems, kuriuos Dievas laisva savo valia nusprendžia išgelbėti.“ Ši mintis atspindi pagrindinę kalvinistinės teologijos nuostatą, kad išganymas nėra žmogaus pastangų rezultatas, o visiškai priklauso nuo Dievo.
„Išrinkimo traktatas“ liko svarbiu protestantų teologijos tekstu, kuris ne tik padėjo apibrėžti kalvinizmo doktrinas, bet ir paskatino giliau diskutuoti apie Dievo suverenitetą, žmogaus laisvę ir išganymo klausimus. Nors jo mokymai sulaukė nemažai kritikos, jie taip pat įkvėpė daugybę protestantų ieškoti Dievo valios ir gilintis į Šventąjį Raštą. Bezos traktatas yra ne tik teologinis darbas, bet ir kvietimas apmąstyti Dievo malonės ir žmogaus tikėjimo santykį.
Teodoro Bezos „Išrinkimo traktate“ daug dėmesio skiriama Dievo suverenumui, malonei ir predestinacijos doktrinai. Traktate dažnai akcentuojami tokie teiginiai:
- „Dievas nuo amžių išsirinko savo tautą, neatsižvelgdamas į jų nuopelnus, bet remdamasis savo malone ir gailestingumu.“
- „Žmogaus nuopelnai nėra išganymo pagrindas – jie yra Dievo malonės veikimo rezultatas.“
- „Tie, kurie yra išgelbėti, yra pašaukti ne dėl savo darbų ar teisių, bet dėl Dievo šlovės ir Jo teisingumo pasireiškimo.“
Panašūs teiginiai išryškina pagrindines kalvinistinės teologijos idėjas. Beza, kaip ir jo pirmtakas Jonas Kalvinas, remiasi Šventojo Rašto tekstais, tokiomis vietomis kaip Romiečiams 8, 29–30 („O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos ir iš anksto paskyrė…“), Efeziečiams 1, 4–5 („Jis išsirinko mus jame prieš pasaulio sutvėrimą…“) ir kitomis eilutėmis, kurios pabrėžia Dievo veikimą išganymo procese.