Menno Simonsas buvo XVI amžiaus Nyderlandų teologas ir anabaptistų judėjimo lyderis, kurio vardu buvo pavadinta menonitų religinė bendruomenė. Jo gyvenimas ir mokymas turėjo didelę įtaką taikaus, paprasto ir Biblija pagrįsto krikščioniško gyvenimo idėjų sklaidai, ypač tarp protestantų, ieškojusių alternatyvų tiek katalikų Bažnyčios, tiek radikalesnių reformacijos srovių praktikai.
Simonsas gimė 1496 metais netoli Witmarsumo, Fryzijoje, dabartinės Nyderlandų teritorijoje. Iš pradžių jis buvo katalikų kunigas, įšventintas 1524 metais. Tačiau tuo metu jis pradėjo abejoti katalikų Bažnyčios mokymu, ypač dėl transsubstanciacijos doktrinos – idėjos, kad eucharistijoje duona ir vynas tiesiogiai virsta Kristaus kūnu ir krauju. Šie abejonės paskatino Simonsą gilintis į Šventąjį Raštą ir ieškoti atsakymų tiesiogiai Biblijoje, o ne Bažnyčios tradicijose.
1525 metais Europoje išpopuliarėjo anabaptistų judėjimas, kuris atmetė kūdikių krikštą ir pabrėžė sąmoningą suaugusiųjų tikėjimo pasirinkimą. Simonsas buvo paveiktas šių idėjų, tačiau dar keletą metų dvejojo, kol galutinai atsiribojo nuo katalikų Bažnyčios. Jo ryžtą pakeisti savo gyvenimą sustiprino 1535 metais Fryzijoje įvykęs tragiškas sukilimas, kurio metu radikalūs anabaptistai bandė įkurti „Dievo karalystę“ pasaulyje. Matydamas šio sukilimo žiaurumą, Simonsas nusprendė atsidėti taikaus ir dvasinio tikėjimo propagavimui.
1536 metais Simonsas galutinai atsisakė katalikų kunigystės ir tapo anabaptistų bendruomenės vadovu. Jo mokymas pabrėžė grįžimą prie Biblijos principų, sąmoningą tikėjimo pasirinkimą, krikštą suaugusiems ir atsiribojimą nuo pasaulietinio gyvenimo. Simonsas skatino savo pasekėjus siekti taikos, atsisakyti smurto ir gyventi paprastą gyvenimą pagal Jėzaus Kristaus mokymą. Tai padėjo suformuoti anabaptistų bendruomenės tapatybę, kuri buvo pagrįsta Biblijos tiesomis ir griežtu moraliniu gyvenimu.
Vienas iš svarbiausių Simonsui rūpėjusių klausimų buvo Bažnyčios šventumas. Jis mokė, kad tikinčiųjų bendruomenė turi būti atskirta nuo pasaulio ir kad Bažnyčia yra Dievo tautos dvasinis kūnas. Tai reiškė, kad tikėjimo gyvenimas turėjo būti ne tik vidinis, bet ir aiškiai matomas kasdieniame elgesyje. Jis reikalavo, kad tikintieji laikytųsi griežtos moralinės drausmės ir vadovautųsi Kristaus mokymais, įskaitant meilę priešams ir vengimą dalyvauti karuose.
Simonsas taip pat atmetė bet kokią prievartą religiniais klausimais. Skirtingai nuo kai kurių kitų reformacijos lyderių, jis pabrėžė, kad tikėjimas turi būti laisvas, o kiekvienas žmogus turi pats nuspręsti, ar sekti Kristų. Dėl šių idėjų menonitai dažnai buvo persekiojami tiek katalikų, tiek protestantų valdžios, tačiau Simonsas ragino savo pasekėjus išlikti ištikimais taikos principams ir vengti bet kokios konfrontacijos.
Simonsas buvo produktyvus rašytojas, kurio darbai padėjo formuoti anabaptistų teologiją. Jo knygos ir traktatai, tokie kaip „Tikroji krikščioniška tikėjimo išpažintis“ ir „Naujasis gimimas“, pabrėžė atgailos, tikėjimo ir naujo gyvenimo Kristuje svarbą. Šie tekstai tapo dvasiniu pagrindu menonitų bendruomenėms, kurios išliko ištikimos Simonsui mokymams net po jo mirties.
Menno Simonsas mirė 1561 metais ir buvo palaidotas Fryzijoje. Jo palikimas gyvuoja per menonitų bendruomenes, kurios iki šiol gyvena pagal principus, kuriuos jis skelbė – taiką, nuolankumą, paprastumą ir tikėjimo pagrįstumą Šventuoju Raštu. Simonsas simbolizuoja žmogų, kuris savo tikėjimą pavertė gyvenimo darbu, įkvėpdamas savo pasekėjus likti ištikimais Kristaus mokymams, net susiduriant su persekiojimais ir sunkumais.