Tomas Kranmeris buvo viena svarbiausių Anglijos reformacijos figūrų ir pirmasis Anglijos Katalikų Bažnyčios arkivyskupas, kuris tapo protestantiškos Anglikonų Bažnyčios pamatu. Gimęs 1489 metais Asloktone, Notingamšyre, Kranmeris atliko pagrindinį vaidmenį atsiskiriant Anglijos Bažnyčiai nuo Romos katalikų Bažnyčios valdžios ir kuriant naują religinę struktūrą, pagrįstą protestantiškais principais.
Kranmeris studijavo Kembridžo universitete, kur įgijo gilų išsilavinimą teologijoje ir humanitariniuose moksluose. Per savo akademinę veiklą jis susipažino su Renesanso humanizmo ir reformacijos idėjomis, kurios pabrėžė Šventojo Rašto autoritetą ir žmogaus asmeninį ryšį su Dievu. Šie principai suformavo jo teologinį požiūrį ir turėjo didelę įtaką jo darbui reformacijos metu.
1532 metais Kranmeris buvo paskirtas Anglijos Katalikų Bažnyčios arkivyskupu, kai karalius Henrikas VIII siekė nutraukti savo santuoką su Kotryna Aragone ir vesti Aną Bolein. Henrikas, negavęs popiežiaus leidimo nutraukti santuokos, paskelbė Anglijos Bažnyčios nepriklausomybę nuo Romos. Kranmeris, lojalus karaliui, pritarė šiam sprendimui ir 1533 metais oficialiai paskelbė Henriko santuokos su Kotryna anuliavimą, o jo naująją santuoką su Ana Bolein teisėta. Tai buvo pradžia Anglijos Bažnyčios atsiskyrimui nuo popiežiaus valdžios.
Nors iš pradžių Kranmerio reformatoriškos idėjos buvo ribotos dėl Henriko VIII norų išlaikyti tradicinį katalikų Bažnyčios mokymą, jis pradėjo įgyvendinti gilesnes reformas, ypač po karaliaus mirties 1547 metais, kai Anglijos sostą perėmė Eduardas VI. Valdant jaunam ir protestantizmui palankiam karaliui, Kranmeris turėjo daugiau laisvės formuoti Anglijos Bažnyčią pagal protestantiškus principus.
Vienas svarbiausių Kranmerio indėlių į Anglijos Bažnyčią buvo „Bendroji maldų knyga“ (angl. Book of Common Prayer), pirmą kartą išleista 1549 metais. Ši knyga nustatė vieningą liturgiją anglų kalba, pakeisdama lotyniškas mišių tradicijas. Kranmeris siekė, kad pamaldos būtų prieinamos ir suprantamos kiekvienam tikinčiajam, o jo knyga tapo pagrindiniu Anglijos Bažnyčios simboliu. Vėlesniame 1552 metų knygos leidime jis dar labiau išryškino protestantišką teologiją, atmesdamas katalikų doktrinas, tokias kaip transsubstanciacija, ir akcentuodamas tikėjimą bei Dievo malonę kaip išganymo pagrindą.
Tačiau Kranmerio reformacijos laikotarpis buvo trumpalaikis. Po Eduardo VI mirties 1553 metais sostą perėmė Marija I, katalikų tikėjimo šalininkė, kuri siekė grąžinti Angliją į Romos katalikų Bažnyčios įtaką. Kranmeris, būdamas protestantų lyderiu, buvo suimtas, kaltinamas erezija ir įkalintas. Nepaisant spaudimo atšaukti savo mokymus, jis iš pradžių laikėsi savo tikėjimo. Tačiau dėl intensyvių kankinimų ir psichologinio spaudimo Kranmeris pasirašė kelis dokumentus, kuriuose atsižadėjo protestantizmo.
Vis dėlto paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Kranmeris viešai atsisakė savo atsižadėjimų ir grįžo prie protestantiškų principų. 1556 metų kovo 21 dieną jis buvo sudegintas ant laužo Oksforde. Pasak legendos, prieš mirtį jis pirmiausia į ugnį ištiesė ranką, kuria pasirašė savo atsižadėjimus, kaip atgailos ženklą.
Tomo Kranmerio gyvenimas ir darbai turėjo ilgalaikį poveikį Anglijos Bažnyčios raidai. Jo „Bendroji maldų knyga“ išlieka pagrindiniu anglikonų pamaldų tekstu ir yra naudojama iki šiol. Kranmeris simbolizuoja tikėjimo atsidavimą ir reformatorių pastangas sugrąžinti krikščionybę prie Šventojo Rašto pagrindų. Nors jo gyvenimas baigėsi tragiškai, jo palikimas tebeformuoja anglikonų tradiciją ir protestantiškos teologijos pagrindus.