Jonas Husas buvo XV amžiaus čekų teologas, pamokslininkas ir reformatorius, kuris tapo viena svarbiausių figūrų Europoje prieš protestantiškąją reformaciją. Jo veikla ir idėjos smarkiai paveikė religinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą Vidurio Europoje, ypač Čekijoje. Husas buvo ankstyvas Bažnyčios reformos šalininkas, kuris pasisakė už Bažnyčios moralinio autoriteto atkūrimą, Šventojo Rašto viršenybę ir paprastų tikinčiųjų teisę gilintis į tikėjimo esmę.
Husas gimė apie 1372–1373 metus mažame kaime Pietų Bohemijoje. Jis studijavo Prahos universitete, kur gavo bakalauro ir magistro laipsnius. Vėliau tapo kunigu ir pradėjo pamokslauti Betliejaus koplyčioje Prahoje. Čia jis greitai išgarsėjo kaip talentingas ir atsidavęs pamokslininkas. Husas kalbėjo čekų kalba, todėl buvo lengvai suprantamas paprastiems žmonėms, kurie dažnai jautėsi atskirti nuo lotyniškai vykstančios liturgijos ir teologinių diskusijų.
Vienas pagrindinių Husui įtakos turėjusių asmenų buvo anglų teologas ir reformatorius Jonas Viklifas. Husas sutiko su daugeliu Viklifo idėjų, ypač dėl Šventojo Rašto autoriteto viršenybės prieš Bažnyčios tradicijas ir institucinius autoritetus. Jis kritikavo katalikų Bažnyčios korupciją, indulgencijų prekybą ir dvasininkų prabangų gyvenimą, ragindamas sugrįžti prie paprasto ir nuoširdaus tikėjimo.
Husas ypač pabrėžė, kad tikrasis Bažnyčios galva yra Kristus, o ne popiežius. Šis teiginys sukėlė didelį pasipriešinimą iš Romos Katalikų Bažnyčios hierarchijos. Husas taip pat siekė, kad Šventasis Raštas būtų prieinamas žmonėms jų gimtąja kalba, o ne tik lotynų kalba. Jis skatino tikinčiuosius skaityti ir interpretuoti Bibliją, kad jie galėtų tiesiogiai suvokti Dievo žodį.
Huso kritika Bažnyčiai ir jo reformatorinės idėjos sukėlė konfliktą su katalikų hierarchija. 1411 metais jis buvo ekskomunikuotas, o 1414 metais iškviestas į Konstanco susirinkimą, kur jam buvo pateikti kaltinimai dėl erezijos. Nepaisant garantuotos apsaugos, Husas buvo suimtas ir įkalintas. Jo atsisakymas atšaukti savo mokymą lėmė, kad jis buvo nuteistas už ereziją ir sudegintas ant laužo 1415 metų liepos 6 dieną.
Huso mirtis tapo svarbiu katalizatoriumi reformacijai Čekijoje. Jo pasekėjai, vadinami husitais, tęsė jo darbus ir sukūrė stiprų religinį judėjimą, kuris kovojo už Bažnyčios reformą ir tautinius interesus. Husitų karai, kurie kilo po Huso mirties, parodė, kaip giliai jo idėjos įsitvirtino tarp Čekijos žmonių. Vėliau husitų judėjimas tapo pagrindu Bohemijos broliams, kurie laikomi protestantizmo pirmtakais Vidurio Europoje.
Jonas Husas paliko gilią žymę Bažnyčios ir Čekijos istorijoje. Jo mokymai apie moralinį Bažnyčios atsinaujinimą, Šventojo Rašto autoritetą ir paprastų tikinčiųjų teisę dalyvauti tikėjimo gyvenime buvo pagrindas vėlesniam protestantų reformacijos judėjimui. Martynas Liuteris, vienas pagrindinių reformacijos lyderių, atvirai pripažino, kad Huso darbai ir mirtis padarė jam didelę įtaką.
Huso gyvenimas ir auka simbolizuoja kovą už tiesą ir tikėjimą, nepaisant priešiškumo ir pavojų. Jis liko ištikimas savo įsitikinimams iki pat mirties, tapdamas įkvepiančiu pavyzdžiu tiems, kurie siekia Bažnyčios atsinaujinimo ir giliau suvoktos dvasinės tikrovės. Šiandien Husas yra laikomas vienu iš krikščioniškosios reformos pradininkų ir didvyriu, kuris savo drąsa ir tikėjimu suformavo kelią naujai religinės minties erai.