Jonas Kalvinas buvo vienas svarbiausių protestantų reformacijos lyderių, kurio teologija ir darbai darė didelę įtaką protestantizmo formavimuisi ir plitimui Europoje bei už jos ribų. Gimęs 1509 metais Noyon mieste, Prancūzijoje, Kalvinas buvo auklėjamas katalikiškoje aplinkoje ir nuo jauno amžiaus planavo dvasininko karjerą. Vėliau, pasikeitus jo interesams ir pasaulėžiūrai, jis tapo teologu, rašytoju ir dvasiniu vadovu, kuris ženkliai prisidėjo prie reformacijos judėjimo.
Kalvinas studijavo teisę ir humanistinius mokslus Paryžiuje, Orleane ir Bourges miestuose. Šie mokslai, ypač humanistinė tradicija, skatino jį studijuoti Šventąjį Raštą originalo kalbomis. Per šį laikotarpį jis susipažino su reformacijos idėjomis ir patyrė savo dvasinį atsivertimą. Šis įvykis paskatino jį atsisakyti katalikų Bažnyčios ir prisijungti prie reformatorių judėjimo.
1536 metais Kalvinas paskelbė savo garsiausią darbą „Krikščioniško tikėjimo pagrindai“ (lot. Institutio Christianae Religionis). Šis veikalas tapo viena įtakingiausių teologinių knygų protestantizmo istorijoje. Jame Kalvinas sistemingai išdėstė savo teologiją, pagrįstą Dievo suverenumo, malonės ir predestinacijos idėjomis. Kalvinas mokė, kad Dievas nuo amžių numatė, kas bus išganytas, o kas ne. Šis mokymas apie predestinaciją tapo vienu iš pagrindinių kalvinizmo bruožų.
Kalvinas apsistojo Ženevoje, kur tapo miesto dvasiniu vadovu ir įgyvendino radikalias Bažnyčios ir visuomenės reformas. Jo vadovaujama Ženeva tapo svarbiu reformacijos centru, žinomu kaip „protestantizmo sostinė“. Kalvinas siekė sukurti miestą, kuris būtų visiškai pagrįstas Biblijos mokymu. Jis įvedė moralės taisykles, kurios reglamentavo tiek asmeninį, tiek viešą gyvenimą, ir organizavo Bažnyčios veiklą pagal Biblijos principus.
Vienas iš Kalvino teologijos pamatų buvo mokymas apie Dievo suverenumą. Kalvinas tikėjo, kad Dievas valdo visą kūriniją ir visus gyvenimo aspektus. Šis požiūris skatino jo siekį, kad Bažnyčia ir visuomenė būtų griežtai reguliuojamos pagal Dievo įstatymus. Jo įtaka Ženevoje buvo tokia stipri, kad miestą valdyti tapo beveik neįmanoma be jo patarimo.
Be predestinacijos mokymo, Kalvinas daug dėmesio skyrė Šventojo Rašto autoritetui. Jis tikėjo, kad tikėjimo pagrindas yra Biblija, o ne tradicija ar Bažnyčios autoritetas. Jis skatino tikinčiuosius skaityti ir suprasti Raštą patiems, todėl Biblijos vertimai ir Šventojo Rašto studijos tapo kalvinizmo pagrindu.
Kalvino įtaka plito toli už Ženevos ribų. Jo mokymas paveikė Škotiją, Nyderlandus, Prancūziją, Vokietiją ir net Ameriką. Škotijoje jo idėjos tapo pagrindu presbiterionų Bažnyčiai, o Nyderlanduose formavo reformatų tradiciją. Kalvinizmo pabrėžimas Dievo garbinimo paprastumui, darbo etikai ir išsilavinimui turėjo ilgalaikį poveikį Vakarų kultūrai.
Jonas Kalvinas mirė 1564 metais Ženevoje, tačiau jo palikimas išliko stiprus. Jo teologija ir reformacijos darbai ne tik pakeitė Bažnyčios struktūrą, bet ir suformavo moralinius, politinius bei socialinius pagrindus, kurie darė įtaką daugeliui kartų. Kalvino mokymas apie Dievo suverenumą, predestinaciją ir Biblijos autoritetą išlieka svarbia protestantizmo teologijos dalimi ir toliau daro įtaką šiuolaikiniam krikščioniškam tikėjimui bei praktikai.