Ulrichas Cvinglis buvo vienas iš svarbiausių reformacijos veikėjų, kurio įtaka smarkiai paveikė Šveicarijos religinius ir politinius procesus XVI amžiuje. Gimęs 1484 metais Wildhauso mieste, Cvinglis užaugo katalikiškoje aplinkoje, tačiau jo kritinis mąstymas ir susidomėjimas Biblijos studijomis atvedė prie idėjų, kurios tapo protestantiškos reformacijos pagrindu.
Cvinglis studijavo humanistiką ir teologiją Bazelyje bei Vienoje, kur jam darė įtaką humanistų idėjos, ypač Erazmo Roterdamiečio raštai. Erazmas skatino grįžimą prie pradinio krikščionybės šaltinio – Šventojo Rašto, o tai stipriai paveikė Cvinglio teologinį mąstymą. Tapęs katalikų kunigu, jis pradėjo kvestionuoti daugelį tradicijų ir praktikų, kurias matė kaip atitolusias nuo Biblijos mokymo.
1519 metais Cvinglis pradėjo savo tarnystę Ciuriche, kur jis greitai pelnė žmonių palankumą dėl savo pamokslų, paremtų tiesiogine Biblijos interpretacija. Jis atsisakė tradicinio katalikų Bažnyčios mokymo, skelbdamas, kad Šventasis Raštas yra aukščiausias autoritetas tikėjimo ir praktikos klausimais. Jo teologija pabrėžė Dievo suverenumą ir tikėjimą kaip pagrindinę išganymo sąlygą.
Cvinglis siekė pertvarkyti Ciuricho Bažnyčią pagal Biblijos principus. Jis pradėjo reformą, kuri apėmė liturgijos paprastinimą, šventųjų garbinimo atsisakymą ir indulgencijų prekybos pasmerkimą. Vienas iš jo pagrindinių tikslų buvo įtraukti tikinčiuosius į bendruomenės gyvenimą ir sustiprinti jų ryšį su Dievu per asmeninį tikėjimą bei Šventojo Rašto studijas.
1523 metais Ciuricho miesto taryba suteikė Cvingliui paramą, leidžiančią įgyvendinti reformas. Dėl šios paramos Ciurichas tapo pirmuoju Šveicarijos miestu, priėmusiu protestantišką tikėjimą. Šiame mieste buvo panaikintos katalikiškos praktikos, tokios kaip mišios kaip auka, vietoj jų įvestos paprastos maldos ir sakramentų šventimas pagal Biblijos mokymą.
Vienas iš didžiausių teologinių klausimų, su kuriuo susidūrė Cvinglis, buvo Eucharistijos doktrina. Skirtingai nuo Martyno Liuterio, kuris tikėjo realiu Kristaus kūno ir kraujo buvimu sakramente, Cvinglis teigė, kad Eucharistija yra simbolinė Kristaus aukos prisiminimo išraiška. Tai sukėlė nesutarimus tarp Cvinglio ir kitų reformatorių, ypač su Liuteriu, ir parodė, kad reformacija nebuvo vienalytis judėjimas.
Cvinglis taip pat stipriai pasisakė už Bažnyčios ir valstybės vieningumą. Jis tikėjo, kad Bažnyčia turi būti glaudžiai susijusi su miesto valdžia ir kad valdžia turi padėti įgyvendinti Dievo valią visuomenėje. Tai atspindėjo Cvinglio siekį sukurti moralinę ir dvasinę tvarką, kuri remtųsi Biblijos mokymu.
Jo įtaka neapsiribojo vien tik Šveicarija. Cvinglio idėjos turėjo reikšmės reformatų judėjimui visoje Europoje, ypač Nyderlanduose ir Škotijoje. Jo teologija padėjo sukurti pagrindą kalvinizmo atsiradimui, kuris vėliau tapo viena iš svarbiausių protestantizmo šakų.
1531 metais Cvinglis žuvo Kappelio mūšyje, gindamas savo reformacines idėjas nuo katalikiškų jėgų. Nors jis neteko gyvybės, jo mokymas toliau plito, formuodamas Šveicarijos religinius ir politinius pagrindus bei paveikdamas protestantizmo vystymąsi.
Ulricho Cvinglio gyvenimas ir darbai rodo, kaip vienas žmogus, įkvėptas Šventojo Rašto, gali daryti didelę įtaką tiek Bažnyčios, tiek visuomenės gyvenimui. Jo ryžtas grįžti prie Biblijos principų ir siekti moralinio atsinaujinimo tapo svarbia protestantų reformacijos dalimi, kuri iki šiol formuoja krikščioniškąją tradiciją ir dvasinį gyvenimą.