Nugyventi likusį gyvenimą visavertiškai yra svarbus klausimas kiekvienam, kuris siekia ne tik išorinės sėkmės, bet ir vidinės pilnatvės. Laiške romiečiams (Rom 12, 1–2) apaštalas Paulius pateikia pagrindinius principus, kurie padeda žmogui gyventi prasmingai ir Dievui patinkantį gyvenimą. Tai kvietimas atsisakyti senų, nuodėmingų įpročių, pradėti naują dvasinį gyvenimą ir leisti Dievui perkeisti mūsų vidų.
Pirmiausia, norint gyventi visavertiškai, reikia nutraukti ryšius su nuodėminga praeitimi. Paulius ragina: „Ir nesekite šiuo pasauliu“ (Rom 12, 2). Tai reiškia atsisakyti pasaulio spaudimo ir nesekti jo standartais, kurie dažnai prieštarauja Dievo valiai. Pasaulis siūlo laikinas vertybes, paremtas materializmu, egoizmu ar išoriniu blizgesiu, tačiau tokios vertybės neveda į tikrąją laimę ar dvasinę pilnatvę. J.B. Phillips vertime skamba perspėjimas: „Neleiskite jus supančiam pasauliui jus įstumti į jo nustatytą tvarką.“ Šie žodžiai primena, kad tikintysis turi sąmoningai pasipriešinti aplinkos spaudimui ir gyventi pagal dvasinius principus.
Kitas žingsnis – viską pradėti iš naujo, leidžiant Dievui perkeisti žmogų iš vidaus. Paulius kviečia: „Leiskite Dievui jus pilnai perkeisti iš vidaus.“ Tai reikalauja ne tik sąmoningo sprendimo keistis, bet ir nuolatinio bendravimo su Dievu per maldą, Šventojo Rašto skaitymą ir bendruomenės dalyvavimą. Dievo perkeitimas apima įvairias žmogaus gyvenimo sritis: meilę, uolumą ir santykius su kitais.
Meilė be veidmainystės yra viena iš pagrindinių perkeisto gyvenimo savybių. Paulius rašo (Rom 12, 9): „Meilė tebūnie be veidmainystės.“ Tikra meilė yra nuoširdi, atvira ir nesavanaudiška. Tai meilė, kuri remiasi gailestingumu ir troškimu padėti kitiems, nepaisant asmeninės naudos. Gyvendamas tokią meilę, žmogus tampa Dievo meilės įrankiu pasaulyje.
Uolumas dėl Viešpaties yra kita svarbi dvasinio gyvenimo dalis. Paulius ragina: „Neaptingkite darbuose, būkite karšti dvasioje, tarnaukite Viešpačiui“ (Rom 12, 11). Tai kvietimas aktyviai siekti dvasinio augimo, vykdyti Dievo valią ir tarnauti kitiems. Uolumas dėl Viešpaties skatina gyventi prasmingai ir atsidavusiai, nešant dvasinius vaisius tiek sau, tiek aplinkiniams.
Harmoningi santykiai su kitais žmonėmis taip pat yra būtina sąlyga visaverčiam gyvenimui. Paulius ragina siekti taikos, atleisti ir mylėti net priešus (Rom 12, 9–21). Harmoningi santykiai suteikia džiaugsmo ir padeda kurti bendruomenę, kurioje Dievo meilė tampa matoma.
Gyventi kaip „gyva auka“ Dievui reiškia priimti, kad neišvengiamai teks aukoti savo norus, komfortą ar net patirti kančias dėl tikėjimo. Paulius pabrėžia, kad krikščionio gyvenimas turi būti sąmoningai atiduotas Dievui. Tai nėra lengva, nes apima tiek materialines, tiek dvasines aukas, tačiau būtent tokiu būdu gyvenimas įgauna tikrąją prasmę.
Kentėjimai, apie kuriuos kalba Paulius, taip pat yra neišvengiami. Krikščioniškas gyvenimas nėra apsauga nuo sunkumų, bet tikėjimas suteikia jėgų juos įveikti. Kentėjimai tampa proga augti tikėjime, stiprinti ryšį su Dievu ir patirti Jo paguodą bei vedimą.
Pagal apaštalo Pauliaus žodžius, visavertiškas gyvenimas grindžiamas meilės Dievui ir artimui principu. Tai reikalauja sąmoningo sprendimo nutraukti ryšius su nuodėminga praeitimi, leisti Dievui perkeisti žmogaus vidų ir gyventi taip, kad kiekvienas veiksmas būtų atnaša Dievui. Toks gyvenimas veda į dvasinį augimą, tikrąją ramybę ir pilnatvę. Tai kvietimas ne tik tikėti, bet ir gyventi tikėjimą kasdienybėje.