Gajus Svetonijus Trankvilas, gimęs apie 70-uosius metus ir miręs apie 130-uosius, dirbo Romos imperatorių rūmuose, kur atliko raštininko bei archyvaro pareigas. Toks darbas leido prieiti prie oficialių dokumentų, laiškų, archyvų, todėl jo parašytas tekstas, dažnai vadinamas „Dvylikos cezarių gyvenimais“ (lotyniškai De vita Caesarum), suteikia istorinės, politinės, kultūrinės informacijos apie Romos valdovus nuo Julijaus Cezario iki Domiciano. Pasakojimas išsiskiria ne tik chronologiniais faktais, bet ir detalėmis, atspindinčiomis imperatorių asmeninį gyvenimą, papročius, ydas, kilmę.
Rašymo stiliuje juntamos dvi aiškios kryptys. Viena vertus, norima pateikti tikslius biografinius faktus apie kilmę, šeimos statusą, svarbiausias reformas, žygius ir politikos priemones. Kita vertus, pasakojime gausu pikantiškų smulkmenų, gandų, anekdotinių pasakojimų. Pavyzdžiui, apie Kaligulą rašoma, kad šis valdovas elgėsi taip ekscentriškai, jog pareikalavo, kad būtų garbinamas kaip dievybė. Apie Neroną minima, kad tas imperatorius turėjo potraukį teatrui ir muzikai, nors politikos srityje pasižymėjo žiaurumu. Svetonijus nesistengė sumenkinti ar pagražinti, labiau norėjo perteikti visus gandus, matytus dokumentus, girdėtus pasakojimus, tikėdamasis, kad išliks kuo pilnesnis imperatorių portretas.
„Cezarių gyvenimų“ fragmentuose aptinkama trumpa užuomina, kuri svarbi tyrinėjant ankstyvąją krikščionybės istoriją. Kalboje apie Klaudijaus valdymo laikus (De vita Claudii 25.4) sakoma, jog tas imperatorius išvijo iš Romos žydus dėl neramumų, kilusių „Chresto podrauginamiems“. Lotyniškame tekste pasirodo žodis Chrestus, kurį kai kurie antikos tyrinėtojai sieja su Christus, t. y. Kristumi, o kiti spėja, kad minėtas asmuo buvo kitas veikėjas. Nepaisant skirtingų aiškinimų, nuo seno sutariama, kad minima ne itin rami žydų ir ankstyvų krikščionių bendruomenių padėtis Romoje, kuri galėjo tapti priežastimi administraciniams veiksmams. Ši trumpa vieta, rodanti realius sukrėtimus sostinėje, papildo Tacito, Plinijaus Jaunesniojo ir kitų autorių duomenis, kurie liudija, jog naujas tikėjimas peržengė Judėjos ribas ir pasiekė imperijos centrą.
Svetonijus daugiau dėmesio skyrė imperatorių charakteriui ir intymaus gyvenimo peripetijoms nei religinei aplinkai ar krikščionių bendruomenei. Jį labiau domino istorijos veikėjų būdo savybės, jų valdymo metodai, skandalai. Dažnai būdavo aprašoma, kaip keitėsi visuomenės požiūris į valdovus, kokios kilmingos giminės bandė daryti įtaką sostui, kaip imperatoriai rengė šventes, varžybas, kasdienius pokylius. Ypač ryškiai tapomas Nerono portretas, kuriame derinamos kultūrinės aistros su žiauriu charakteriu, ryškėja jo didybės troškimas bei polinkis į beprotiškus sumanymus.
Savo epochai Svetonijus suteikė svarbų istorinį ir literatūrinį paminklą. Mėgindamas parodyti, kokius bruožus turėjo Romos valstybės vadovai, jis netiesiogiai liudija ir apie imperijos didybės nuosmukio bei iškilimo priežastis. Įtraukus anekdotus bei gandus, pasakojime atsiskleidžia socialinis kontekstas, pasipiktinimų banga, kuri galėjo kilti tarp įvairių gyventojų sluoksnių. Taip atsiveria senovės Romos rūmų gyvenimo detalės, suteikiančios informaciją apie dvariškių machiaveliškus manevrus ir politinę atmosferą, kuri dažnai virsdavo kruvina kova dėl valdžios.
„12 Cezarių gyvenimai“ turėjo įtakos vėlesniems antikinių valdovų biografijų rašytojams, taip pat padeda geriau suvokti Romos imperijos virsmą iš respublikinių tradicijų į centralizuotą, kartais despotinę, valdymo formą. Daugybė istorikų, lingvistų ir archeologų remiasi šiais aprašais, nes juose aptinkama žinių apie statybas, administracinius potvarkius, teisinius papročius. Nors istorikas vengė gilių filosofinių apmąstymų, jo kūrinys praturtino pasaulio kultūrinį paveldą. Svetonijaus siekis atskleisti ir šviesias, ir tamsias Romos imperatorių puses lemia, kad „Cezarių gyvenimai“ iki dabar skaitomas, nagrinėjamas, verčiamas į daugybę kalbų. Jame galima aptikti grynų istorinių faktų bei tam tikro smalsaus norėjimo apnuoginti valdžios šešėlius, tad tekstas pateikia įvairiapusį senųjų laikų paveikslą.