Straipsnio pavadinimas:
„Gyvenimo vynuogynas ir tikėjimo stebuklai“
Straipsnis:
Gyvenimas dažnai primena vynuogyną, kurį tenka nuolat prižiūrėti, ravėti piktžoles, apsaugoti nuo audrų ir tikėtis, kad atėjus laikui jis užaugins saldžias vynuoges. Tačiau kaip elgtis, kai vietoje jų randame tik rūgštuoges? Biblijoje vynuogyno metafora dažnai naudojama apibūdinti žmogaus santykį su Dievu ir pastangas gyventi prasmingai. Tačiau viena svarbiausių pamokų, kurią per vynuogyno įvaizdį perduoda Šventasis Raštas, yra ta, kad be Dievo globos ir Jo malonės net geriausi mūsų darbai gali būti bevaisiai.
Dievas nuolat kviečia kiekvieną atverti savo širdį ir įsileisti į gyvenimo vynuogyną. Kristus yra tas kertinis akmuo, kurį dažnai atmetame, kai per daug susitelkiame į žemiškus dalykus – savo tikslus, ambicijas ar planus. Bet jei įsiklausome į Dievo šnabždesį, į savo širdį galime įsileisti ne tik Jo globą, bet ir tikrąją ramybę, kurios negali suteikti jokie materialūs dalykai. Kaip dažnai gyvenime atsiduriame tokioje padėtyje, kai rūpinamės daugybe dalykų, bet pamirštame svarbiausią – savo ryšį su Kristumi?
Tikėjimo kelias retai būna lengvas. Kartais jis veda per akmenis ir uolas, kur žingsnis tampa nesaugus, o abejonės ir nesėkmės lyg vėjai stengiasi mus pargriauti. Tačiau didis gyvenimo menas slypi gebėjime iš akmenų, kuriais esame apmėtomi, pakloti tvirtą pamatą. Jėzus yra didžiausias tokios kelionės pavyzdys. Per Jeruzalės gatves, sveikinamas šauksmais „Osana!“, ir Golgotos kalną, smerkiamas žodžiais „Ant kryžiaus jį!“, Jis nesustojo ir atvertė žmonijai naują puslapį. Jis parodė, kad net kančios akivaizdoje galima išlikti tyro tikėjimo ir meilės šaltiniu.
Trijų išminčių kelionė į Betliejų yra dar vienas svarbus pavyzdys, kaip Dievas veda per nežinią. Keliaudami nepažįstamais keliais, vedami tik žvaigždės, jie atnešė dovanas Dievo Sūnui – aukso, smilkalų ir miros. Ši istorija primena, kad tikėjimo kelionėje nėra pažadų ar garantijų. Kartais matome tik miglotą kryptį, tačiau žengiant žingsnis po žingsnio atsiveria kelias į Dievo dovanų atradimą. Didžiausia kelionės dovana – ne vien Jėzaus suradimas, bet ir vidinis praregėjimas, kad tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu keičia ne tik aplinką, bet ir mūsų širdis.
Kristaus pavyzdys kviečia kiekvieną mūsų būti šviesa, kuri atskleidžia gailestingumą ir atleidimą. Apaštalas Steponas, pirmasis kankinys, savo paskutiniais žodžiais meldė, kad Dievas neatimtų nuodėmės iš tų, kurie jį persekiojo. Tai parodo, kad tikroji jėga slypi gebėjime mylėti ir atleisti net tiems, kurie mus žeidžia. Tokie pavyzdžiai primena, kad Dievas veikia mūsų gyvenimuose net tada, kai atrodo, jog esame įstrigę tarp aklaviečių ir nežinios.
Galiausiai svarbu suprasti, kad tikėjimas nėra statika, o nuolatinis judėjimas. Kaip piligrimas, kuris keliauja dangaus karalystės link, žmogus turi įveikti ne tik išorinius iššūkius, bet ir vidines abejones. Tikėjimas nėra paprastas žinojimas, o nuolatinis atsivėrimas ir drąsa daryti tai, ko reikalauja širdis. Kai įsileidžiame Dievą į savo gyvenimo vynuogyną, leidžiame Jam puoselėti mūsų sielos vaisius – meilę, ramybę ir atjautą. Ir tuomet net sunkiausios kelionės tampa prasmingos.