Achilas – tai vienas iš žymiausių herojų senovės Graikijos mitologijoje, garsus kaip drąsus, galingas karys ir pagrindinė figūra Trojos karo mituose. Jis yra pagrindinis Homero epinės poemos „Iliada“ veikėjas, o jo istorija ir likimas tapo simboliais, atspindinčiais žmogaus jėgą, aistras ir pažeidžiamumą.
Pagal mitologiją, Achilas buvo mirtingos moters Tetidės ir jūrų dievo Pelejo sūnus. Norėdama padaryti savo sūnų nemirtingą, Tetidė maudė jį magiškose Stikso upės vandenyse. Tačiau laikydama Achilą už kulno, ši kūno dalis liko neapsaugota. Dėl to Achilo kulnas tapo jo vieninteliu pažeidžiamu tašku – iš čia kilusi ir frazė „Achilo kulnas“, kuri šiandien reiškia žmogaus silpnąją vietą.
Achilas buvo auklėjamas legendinio kentauro Cheirono, kuris jį išmokė medžioklės, karo meno ir gydymo paslapčių. Achilas garsėjo savo nepaprasta jėga, greičiu ir karine drąsa. Trojos karo metu jis tapo vienu galingiausių graikų karių, tačiau jo asmenybė buvo sudėtinga – jis buvo ne tik narsus, bet ir impulsyvus bei aistringas, kas dažnai sukeldavo konfliktus.
„Iliadoje“ Achilas yra aprašytas kaip centrinis veikėjas. Vienas iš pagrindinių epinės poemos siužeto momentų – jo pyktis prieš Agamemnoną, graikų kariuomenės vadą, kuris atėmė Achilo karo grobį – vergę Briseidę. Supykęs Achilas atsisako kovoti, o graikai patiria skaudžių pralaimėjimų. Tačiau po to, kai Trojos princas Hektoras nužudo Achilo artimą draugą Patroklą, jis vėl grįžta į mūšį, vedamas keršto. Achilas kovoja su Hektorą ir jį nužudo, parodydamas savo nepaprastą jėgą, bet taip pat ir negailestingumą.
Achilo mirtis yra vienas iš svarbiausių mitų. Pagal pasakojimus, jis buvo nužudytas Trojos princo Pario, kuris paleido strėlę, pataikiusią į jo pažeidžiamą kulną. Šis momentas tapo Achilo tragedijos simboliu – nepaisant jo beveik dieviškų galių, net ir jis buvo mirtingas ir pažeidžiamas.
Achilas šiandien yra žinomas ne tik kaip mitologinis veikėjas, bet ir kaip kultūrinis simbolis. Jo istorija atskleidžia žmogaus didybę ir ribotumą, herojiškumą ir trapumą, o jo vardas dažnai vartojamas apibūdinti didingumą, kurį lydi neišvengiama lemtis.
Achilas yra tiesiogiai susijęs su Achilo sausgysle per mitą apie jo pažeidžiamumą. Achilo sausgyslė – tai didžiausia ir stipriausia sausgyslė žmogaus kūne, esanti užpakalinėje kulkšnies dalyje. Ji jungia blauzdos raumenis (pėdos lenkiamuosius raumenis) su kulnakauliu, leidžia mums vaikščioti, bėgti ir šokinėti. Ši sausgyslė buvo pavadinta Achilo vardu dėl mitologinio pasakojimo apie jo kulno pažeidžiamumą.
Pagal graikų mitą, Achilo motina Tetidė norėjo padaryti savo sūnų nemirtingą. Ji maudė kūdikį magiškuose Stikso upės vandenyse, kurie, kaip buvo tikima, suteikdavo nepažeidžiamumą. Tačiau Tetidė laikė Achilą už kulno, ir ši kūno dalis liko nepaliesta upės vandens, todėl išliko pažeidžiama. Dėl to Achilo kulnas tapo jo vieninteliu silpnąja vieta.
Trojos karo metu Achilas buvo nužudytas, kai Trojos princas Paris paleido strėlę, kuri pataikė būtent į jo kulną – vienintelį pažeidžiamą tašką. Ši istorija tapo garsi, ir Achilo vardas imtas naudoti kaip metafora žmogaus silpnumui, nepaisant jo stiprybės.
Medicinoje Achilo sausgyslė buvo pavadinta šiuo vardu XIX a., nes ji jungia Achilo mitą su anatomine kūno dalimi, kuri yra labai svarbi judėjimui, tačiau, kaip ir mitinis Achilo kulnas, gali būti pažeidžiama. Achilo sausgyslės sužalojimai ar plyšimai yra gana rimti, nes tai tiesiogiai veikia gebėjimą vaikščioti ar bėgti, todėl sausgyslė išlieka metaforišku „Achilo kulnu“ kūno funkcionalumo kontekste.