Savirefleksija siejama su gebėjimu pastebėti vidinius procesus ir sąmoningai juos įvertinti. Ši praktika artima įvairioms dvasinėms kryptims, kurios ragina skirti laiko vidiniam darbui. Etimologiškai galima sieti su lotynišku veiksmažodžiu reflectere, apibūdinančiu veiksmą, kai protas atsigręžia į save. Kai kurių filosofų raštuose minimas introspection, kuris reiškia žvilgsnį į sielos gilumą, nes ten įžvelgiamos tikrosios intencijos ir motyvai.
Dvasinėje tradicijoje savirefleksija laikoma būdu, atveriančiu kelią į darnesnį santykį su savimi ir aplinka. Krikščionybėje aptinkama raginimų tą taikyti per maldą ar atgailą, kur svarbu ne tik vartyti išorinius tekstus, bet ir klausytis vidinio balso. Apaštalo Pauliaus laiškuose minima, kad tikintysis gali tikrinti savą mąstymą, sau užduodamas klausimus apie tyros sąžinės išlaikymą. Be išorinių ritualų, svarbu analizuoti, kokios priežastys lemia veiksmus ir kokias vertybes jie atspindi.
Vienuoliškoji tradicija, atsiskleidusi ankstyvojoje Bažnyčioje, pabrėžė, kad vienuma kviečia žmogų susitikti su savo mintimis ir iš to semtis dvasinio praregėjimo. Didieji dykumos tėvai mokė, jog savirefleksija skatina pamatyti, kaip iš tiesų jaučiamasi, o ne kokį įspūdį norima sudaryti kitiems. Iš to kyla drąsa priimti klaidas, nusižengimus ar moralinius apsileidimus. Bažnytinė tradicija teigia, kad toks atvirumas Dievo akivaizdoje gali suteikti naują pradžią. Kitaip tariant, susitikimas su savastimi suvokiamas kaip vertingas žingsnis, padedantis išsivalyti dvasinėje plotmėje.
Rytų krikščionybė taip pat kalba apie širdies nuskaidrinimą, kai savirefleksija veda prie nusižeminimo, vadinamojo kenozės patyrimo, kai žmogus pakviečiamas tapti kuklesniu ir dėkingesniu. Toks kelias gali atverti platesnę atjautą artimui. Be to, aptinkama, kad meditacinėje praktikoje, būdingoje kitoms religijoms ar filosofijoms, svarbu suvokti, koks yra santykis tarp individo minčių ir gilesnės būties. Regima, jog atsigręžimas į save neapsiriboja viena konfesija, nes egzistuoja bendras poreikis suprasti savo emocinius judesius ir vertybines atramas.
Šiuolaikiniame pasaulyje savirefleksiją pasitelkia ne tik tikėjimo praktikuotojai, bet ir psichologai. Kai kurie aiškina, kad be galimybės pažvelgti į save sunku atkurti dvasinę pusiausvyrą, ypač esant dideliam informacijos srautui. Religinių studijų specialistai pastebi, kad ši dvasinė priemonė sugeba telkti bendruomenes, nes asmenys, išmokę priimti savo trūkumus, tampa tolerantiškesni ir kitų žmonių atžvilgiu. Tikima, jog tokio proceso metu atrandamas paprastas atvirumas maldai, meditacijai ar kitai dvasinės išraiškos formai.
Ankstyvajame Senojo Testamento tekste galima sutikti psalmininko padėkas ar maldavimus, kuriuose jis klausia savęs, kodėl serga siela arba kodėl džiaugiasi. Tai savotiška proto bei širdies apmąstymo forma, vėliau perimta Naujajame Testamente, kur akcentuojama, kad žmogus turėtų tikrinti, ar elgiasi pagal meilės dėsnį. Be to, senieji krikščionių mistikai tvirtino, kad reguliarus savęs tikrinimas brandina asmenybę, nes atskleidžia klajones ir padeda grįžti prie esminių tikėjimo principų.
Kai kurie teologai aiškina, kad savirefleksija yra susijusi su nuolankumu, nes reikalauja pripažinti turimus netobulumus. Tik šitokiu būdu tampa įmanomas tikras atsinaujinimas. Toks kelias nėra paprastas, nes gali iškelti dalykus, kuriuos ilgą laiką buvo patogiau ignoruoti. Tačiau rimtose dvasinėse tradicijose pabrėžiama, kad vidinio veido pažinimas veda į gilesnį ryšį su dieviška paslaptimi. Iš to seka, kad savirefleksija nėra savitikslis užsiėmimas, o tam tikra kelionė, vedanti žmogų link prasmingesnės ir brandesnės egzistencijos.