Religijos pakaitalų tema atkreipia dėmesį į žmogaus polinkį ieškoti prasmingų istorijų ir simbolių, kai ilgą laiką vyravusi institucionalizuota tradicija praranda anksčiau turėtą įtaką. Kultūros istorijoje fiksuojama daug pavyzdžių, kai nykstant kolektyviniam ryšiui su vienu tikėjimu, individai ir bendruomenės sukuria naujus dvasinio patyrimo būdus. Net jei nebėra nusistovėjusios dogmos ar ritualinės tvarkos, lieka vidinė trauka prie paslapties ir nežinomybės. Toje vidinėje erdvėje iškyla nauji simboliai, galintys atlikti dvasinės atramos funkciją.
Vieni sociologai pabrėžia, kad žmogaus sąmonė nemėgsta vakuumo. Jei nebegalioja kadaise apibrėžti religiniai mokymai, atsiveria niša naujoms paieškoms. Kai kuriems tampa svarbūs maginiai metodai, prietarai, astrologinės interpretacijos. Kiti linkę kreiptis į vadinamąjį dvasinį sinkretizmą, kuriame galima pastebėti susipynusius įvairių tikėjimo krypčių elementus. Pastebėta, kad netgi tie, kurie atmeta institucionalizuotas formas, ilgainiui sukuria tam tikrą vidinę filosofiją, priimtiną asmeniniam gyvenimui. Taip gimsta individualizuotos pasaulėžiūros, kartais įgyjančios pusiau religinį pobūdį.
Kai kurie mokslininkai analizuoja socialines utopijas ir ideologijas kaip galimas pakaitines religijos formas. Tai reiškia, kad bendruomenės gali iškelti kolektyvinę siekiamybę, kuri įgauna sakralumo bruožų: jai priskiriamos aukštesnės moralinės savybės, reikalaujama lojalumo ir pasiaukojimo, o visus nukrypimus nuo tos linijos linkstama laikyti eretiškais. Šitaip sukuriamas reiškinys, kuriame regima lyg antgamtinė aura, net jei oficialiai deklaruojamas sekuliarus pasaulėvaizdis. Kyla įspūdis, kad individus vienija ne tik bendri interesai, bet ir tam tikra dvasinė energija, panaši į tą, kuri anksčiau buvo aptinkama religinėse bendruomenėse.
Kai kuriuose regionuose aptinkama okultinių ar pseudoezoterinių judėjimų, siūlančių alternatyvias gydymo praktikas, slaptus mokymus, pranašystes. Dalį visuomenės žavi pasakojimai apie nematomus reiškinius, pasirodančius kaip magijos, burtų ar mistinių potyrių dalis. Psichologai teigia, kad tai gali suteikti saugumo jausmą, nes egzistuoja paslaptis, galinti atsakyti į esminius gyvenimo klausimus. Žmogus, netekęs tradicinių religinių ramsčių, pajunta, kad nauji simboliai gali užpildyti tuštumą, kuri liko pasitraukus oficialiai dogmai.
Dvasinio kelio paieškos apima įvairius pavidalus. Vieni kreipiasi į meditacijos, saviugdos kryptis, kiti domisi likimo ženklais ar astrologiniais ciklais. Būna ir tokių, kurie pritaiko mokslines teorijas kaip prasminius ramsčius. Šiuolaikiniame gyvenime matomas informacijos perteklius, todėl daugeliui norisi išskirtinio atsakymo, galinčio įžiebti motyvaciją arba leisiančio pasijusti pasaulio dalimi platesne prasme. Iš to kyla iššūkis: kiekviena iš šių formų gali suteikti malonės akimirką, bet gali ir nusivilti, jei negaunama pageidaujamo tikrumo ar gilios vienybės jausmo.
Pasak kai kurių religijotyrininkų, pakaitinio dvasingumo apraiškos gali būti vertinamos ir kaip naujo etapo simbolis. Vieta, kurioje lankytasi dėl senų papročių, gali būti užleista kitoms apeigoms, o kiekvienas žmogus tarsi susikuria savo nedidelę „šventovę“. Dalis teologų čia įžvelgia nemažą pavojų, nes bendruomeniškumas nyksta, o dvasiniai išgyvenimai susiskaido. Tačiau kultūros pokyčiai nuolat liudija, kad kolektyviniai ir individualūs ieškojimai gali derėti. Dvasinės nostalgijos impulsas pasirodo kaip varomoji jėga, skatinanti vėl ir vėl ieškoti naujos prasmės.
Religijos pakaitalai neretai susiję su bendrąja žmogaus prigimtimi ieškoti ne tik jusliškai apčiuopiamo pasaulio pripažinimo, bet ir platesnės egzistencinės prasmės. Iš to kyla išvada, kad net ir nusigręžus nuo tradicinių struktūrų, žmogaus dvasinė dalis nepasitraukia, tiesiog randa kitą vietą išsiskleisti. Šis reiškinys ne tik formuoja kultūrinę įvairovę, bet ir parodo, jog bet kokioje istorinėje sankirtoje žmogaus ilgesys paslapčiai nepaliaujamai atnaujina dvasinių kelių paieškas.