Reguliacinė religija siejama su dvasinėmis sistemomis, kurių pagrindinis tikslas – nustatyti vertybes ir normatyvines gaires visuomenėje. Jos ištakos aptinkamos ankstyvuosiuose žmogiškuosiuose sambūriuose, kur bendras tikėjimas rūpinosi tvarkos įtvirtinimu, o pasirinktą dieviškąjį autoritetą laikė galutiniu teisingumo šaltiniu. Tokios religijos modelis nurodo, kad nepakanka tik siūlyti dvasinę viltį ar palaikymą, privalu reguliuoti elgesį, idant bendruomenė išvengtų chaoso ir gerbtų nerašytus arba užfiksuotus nurodymus.
Kai kurie sociologai teigia, kad reguliacinio pobūdžio religija kyla iš žmonių poreikio suteikti pasauliui prasmingą struktūrą, kad būtų aišku, kokią veiksmų seką reikėtų laikyti gerbtina. Tokios nuostatos atsispindi įvairiuose šventraščiuose, kur matyti apibrėžtos taisyklės bei priesakai. Hebrajų Biblijoje (Senojo Testamento dalyje) aptinkama Dekalogo forma, kur moraliniai įsakymai tapo ilgaamže gairių sistema. Antikinėje krikščionybės raidoje tie įsakai įgavo platesnį interpretavimą, tačiau išlaikė reguliacinį pobūdį, ragindami laikytis nustatytų principų. Islamo raštuose randami ne vien dvasinio peno siūlymai, bet ir konkretūs reikalavimai, reguliuojantys kasdienį elgesį.
Teologai ir religijotyrininkai pabrėžia, kad žvelgiant į istoriją, tokie nurodymai dažnai įgydavo privalomą statusą, nes buvo tikima, jog išpažįstamas Dievas arba dievybė vertina kiekvieno laikymąsi moralės. Tikintieji suvokdavo, kad tinkamas elgesys ne tik atitinka bendruomenės interesus, bet ir daro asmenį priimtinu aukštesniam Teisėjui. Bažnyčios ar kitų organizuotų institucijų vadovai turėdavo aiškią atsakomybę prižiūrėti, kad visi nariai gyventų pagal tam tikrus standartus.
Kai kas iškelia klausimą, ar reguliacinės religijos modelis visada dera su individo laisve. Vieni tvirtina, kad griežtos taisyklės užtikrina stabilumą, nes nepalieka vietos dviprasmiams veiksmams. Kiti mano, kad pernelyg griežta kontrolė gali riboti kūrybišką požiūrį į dvasinį kelią, nes kiekvienas įsipareigoja institucionalizuotai sistemai, kuri reikalauja paklusnumo. Sociologiniu požiūriu tai natūralus reiškinys, susijęs su žmonijos polinkiu troškimu konstruoti bendrą pasaulėžiūrą, apibrėžiančią leidžiamas ir neleistinas veiklas.
Reguliacinės religijos pavyzdžių galima rasti įvairiose epochose ir kultūrose. Viduramžių Europoje net pasaulietiniai valdovai pasitelkdavo religines normas kaip galios palaikymo priemonę, tvirtindami, kad jų valdžiai pritaria dangaus jėga. Antikos laikų kultuose irgi veikė nurodomieji ritualai, kuriuos reikėdavo atlikti norint išlaikyti socialinę bei dvasinę darną. Tokios praktikos visuomet grindėsi įsitikinimu, kad žmogaus egzistencijos tikslas negali būti atsietas nuo tam tikrų elgesio taisyklių, esančių už asmeninių pasirinkimų ribų.
Kartais gali susidaryti įspūdis, kad griežtesnė normų visuma nepalieka vietos tikėjimo individualumui. Vis dėlto daugelis religijos mokytojų pabrėžia, kad širdies polėkis svarbus, bet negali būti išreikštas chaotiškai. Normos veikia kaip saugantis rėmas, kuris padeda išvengti piktnaudžiavimo dvasine laisve. Liturgijoje, kurią reglamentuoja sukurti kanonai ar kiti teisės kodeksai, galima įžvelgti bendruomenės pastangas apčiuopti giluminius ryšius su transcendentiniu pasauliu. Be to, istoriniai pavyzdžiai rodo, kad religiškai reguliuotoje visuomenėje neretai randama platesnė užuojautos kultūra, nes žmonės mokomi padėti vienas kitam, suprasdami, jog moralė turi išorinį bei vidinį matmenį.
Akademinė literatūra nuolat svarsto, kaip keičiasi reguliacinė religija moderniais laikais. Kai kuriuose regionuose ankstesnė dogmų įtaka ima silpnėti, vietą užleidžia individualiems dvasiniams pasirinkimams. Tačiau yra bendruomenių, kurios laikosi tradicinių formų, nebijodamos kitokių pasaulėžiūrų iššūkių. Tai parodo, kad reguliacinė religijos funkcija išlieka aktuali, nes pats žmogus visada stengsis rasti tvarką egzistencijoje ir apibrėžti moralinių veiksmų lauką. Tokia koncepcija atskleidžia, kaip dvasinis tikėjimas gali ne tik suvienyti, bet ir tapti viena iš visuomenės organizuojančių jėgų.