Terminas nukrikščionėjimas dažnai minimas sociologijoje ir teologijoje, kalbant apie krikščioniškos tradicijos nykimą vakarietiškose visuomenėse. Vakaruose kilusi modernizacija ir sekuliarizacija pakeitė vertybių, pasaulėžiūrų lauką, o kartu ir bendruomenių sąsajas su senosiomis religinėmis formomis. P. M. Zulehneris, vartodamas žodį Dechristianisierung, nurodo procesą, kai krikščioniškas paveldas netenka ankstesnės įtakos individų bei visuomenės gyvenime. Tai ne vien statistinis reiškinys, kai mažėja dalyvaujančių pamaldose, bet ir giluminė transformacija, veikianti pasaulėvaizdį bei socialinius santykius.
Neretai kalbama, kad žmogus, nors nebelaiko savęs praktikuojančiu krikščioniu, vis dar yra veikiamas krikščioniško paveldo. Nedideliuose miesteliuose ar kaimuose išlikusi simbolinė reikšmė, kuri matoma architektūroje, kalendoriuose, vietos bendruomenės papročiuose. Kartais susidaro paradoksas, kai asmuo oficialiai netiki, tačiau seka kalendorinėmis religijos šventėmis ir netgi vertina tam tikrus moralinius principus kaip suprantamą palikimą. Tyrėjai pabrėžia, kad nukrikščionėjimo procesai nėra paprastas atotrūkis, bet daugiau dvipusė dinamika, kur globalios sekuliarios idėjos susitinka su istorinėmis konfesinėmis praktikomis.
Institucijų tyrinėjimai rodo, jog moralinės bei socialinės normos palaipsniui persikelia iš bažnyčios erdvės į pasaulietines institucijas. Tenka pripažinti, kad pasaulėžiūros formavimas vyksta per naujus šaltinius – žiniasklaidą, edukacinę sistemą, popkultūrą. Tai ne visada reiškia akistatą su religija, bet veikiau platesnį pasirinkimą: žmogus renkasi jam priimtinas dvasines ir filosofines kryptis. Vienam pakanka humanistinių vertybių, kitam rūpi meditacija, trečias ieško rytietiškų mokymų. Tokia laisvė skatina religijų įvairovę, nors tradicinis krikščioniškas turinys netenka buvusios svarbos didelėms grupėms.
Pasikeitė ir požiūris į institucijų galias. Kadaise krikščioniškos bendruomenės buvo reikšmingos visuomenės sanglaudai, tačiau šiandien viešojoje plotmėje konkuruoja daug kitų organizacijų ir bendrijų. Vieni mokslininkai mano, kad tai teikia daugiau demokratinės erdvės asmeninėms paieškoms, kiti įspėja, kad gali menkėti bendrųjų etikos normų supratimas. Sakoma, jog krikščioniškoji tradicija ilgus amžius tarnavo kaip vienas pamatinių orientyrų moralės srityje. Dabar jos vietą užima pliuralistinis požiūris, kuriame moralė grindžiama susitarimais, žmogaus teisėmis, individualiu pasirinkimu.
Kai kurie teologai ir dvasininkai ragina nevertinti nukrikščionėjimo vien neigiamai. Pasak jų, galbūt egzistuojančios formos rutuliojasi, o dvasingumas tęsiasi naujais pavidalais. Kiti pastebi, kad netekus tam tikrų bažnytinių struktūrų svarbos, galima iš naujo atrasti vidinį krikščioniškosios žinios tyrumą. Dar kiti sako, jog reikia intensyvesnės evangelizacijos, kadangi žmonės nebūtinai atstumia tikėjimą, tiesiog pasigenda jam pritaikytų šiuolaikinių būdų.
Ekonominė, technologinė ir kultūrinė pažanga transformavo tikrovę, kurioje krikščioniškasis paveldas turi dalytis erdve su gausybe kitų dvasingumo rūšių. Vieniems nukrikščionėjimas atrodo lėtas atsisveikinimas su istoriniu palikimu, kitiems tai proga atsinaujinti bei giliau permąstyti prigimtinius tikėjimo klodus. P. M. Zulehnerio minimas reiškinys parodo, kad socialinės kaitos metu kinta ne tik pamaldų statistika, bet ir pamatinis žmogaus santykis su transcendentine plotme. Tai leidžia suprasti, kodėl religijos sociologai stebi šių procesų eigą bei diskutuoja, kokius naujus horizontus gali atverti religinis gyvenimas modernioje aplinkoje.