Sakramentinis ir evangelizacinis bažnytinės veiklos modelis dažnai suprantamas kaip dvi glaudžiai susijusios kryptys, kuriomis tikinčiųjų bendruomenė stengiasi atliepti Dievo kvietimą. Viena pusė akcentuoja išganingąjį sakramentų poveikį, o kita pabrėžia aktyvų žodžio skelbimą ir artimo liudijimą visuomenėje. Teologinėje literatūroje sakoma, kad tik turint tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų galima išlaikyti gyvą dvasinį pulsą. Daugelis autorių pabrėžia, kad autentiška krikščioniška bendruomenė neapsiriboja tik vienu būdu, nes reikalingas ir regimos malonės perteikimas per sakramentus, ir jautrus atsakas į aplinkos poreikius, kviečiant žmones priimti Gerąją Naujieną.
Sakramentinis matmuo remiasi ilgaamže Bažnyčios tradicija, kurios ištakos siekia ankstyvuosius amžius. Liturginėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikri išoriniai ženklai bei apeigos sujungia tikinčiuosius su neregima dieviška tikrove. Krikštas laikomas pradžios punktu, įvesdinančiu asmenį į bendruomenę, kad jis taptų dvasinio kūno dalimi. Eucharistija teikia galimybę reguliariai atnaujinti ryšį su Kristaus auka, patiriant gyvą bendrystę. Kiti sakramentai taip pat įžvelgiami kaip konkrečiu metu reikalinga malonės išraiška, padedanti atlaikyti sunkumus ir augti vidinėje tvirtybėje. Toks palikimas vertinamas kaip ypatinga dovana, kurią Bažnyčia privalo saugoti ir teikti tiems, kurie trokšta dvasinio atsinaujinimo. Nuo seniausių laikų pabrėžiamas sakramentų ištikimas perdavimas be savavališkų interpretacijų, kad išliktų nepertraukiamas ryšys su Kristaus ir apaštalų laikais.
Evangelizacinė veikla akcentuoja aktyvų žodžio skleidimą bei asmeninę liudytojo misiją. Nuo apaštalų laikų tikintieji kviečiami skelbti Gerąją Naujieną ir drąsiai eiti į visuomenę. Atsiranda poreikis kalbėti žmonių kalba, įsigilinti į jų gyvenimo realijas, rodyti meilę darbu, o ne vien skambiomis frazėmis. Dabarties pasaulyje iškyla įvairūs iššūkiai, nes sekuliariose kultūrose religinis skelbimas neretai sutinkamas su nepasitikėjimu. Dėl to evangelizacijai svarbu inovatyviai bendrauti, pasitelkti interneto erdvę, socialinius tinklus, kitus modernios komunikacijos būdus. Taip siekiama atskleisti, kad Kristaus žinia tebėra aktuali nepaisant istorinių ar geografinių barjerų. Evangelizaciją dažnai lydi socialinės akcijos, švietėjiška veikla, karitatyvinė pagalba. Manoma, kad tik autentiška meilė, kuri atpažįstama konkrečiuose darbuose, sukelia norą giliau pažinti dvasinę realybę.
Bažnyčios dokumentuose, pradedant senųjų Susirinkimų nutarimais, dažnai kalbama, jog sakramentinis ir evangelizacinis matmenys sudaro vientisą pamatą. Asmenys, kurie priima sakramentus, raginami neatitrūkti nuo misijos skelbti Kristaus vardą. Kita vertus, tie, kas entuziastingai imasi evangelizacijos, kviečiami neužmiršti, kad liturginis gyvenimas stiprina visą bendruomenę, išlaiko jos artumą su dieviškuoju pradu. Tikėjimo liudijimas pasaulyje netenka jėgos, jei nėra maitinamas dvasiniais šaltiniais. Visa tai rodo, kad sakramentinė praktika ir žodžio skelbimas nėra konkuruojančios sritys, greičiau vienas kitą papildantys keliai. Krikščioniškas dvasingumas turi tapti kūnu pasaulyje ne tik per pamaldas, bet ir per kasdienę veiklą, kurioje galima parodyti patirtą malonės patvirtinimą.
Daugelis teologų pabrėžia, kad vienoks ar kitoks modelis gali išsikreipti, jei jam trūksta kito aspekto. Jeigu bendruomenė pernelyg užsidaro savo sakramentinėje erdvėje, ji praranda sąlytį su žmonių reikmėmis ir nebesugeba dalintis krikščioniška žinia. Jeigu labiau domimasi išoriniu skelbimu, bet stokojama sakramentų gyvybingumo, liudijimas gali likti paviršutiniškas. Tinkama dermė tarp abiejų polių padeda Bažnyčiai išlaikyti sveiką pusiausvyrą, leidžia kiekvienam nariui jaustis atsakingu už tikėjimo auginimą bei jo perdavimą ateities kartoms. Evangelija, kurią palaiko regimos malonės ženklai, skatina brolystės dvasią ir veda prie gilesnio vienybės suvokimo. Sucharmonizuotas sakramentinis ir evangelizacinis požiūris gali tapti geriausiu būdu atliepti modernios visuomenės lūkesčius ir išlaikyti tvirtą pagrindą tikinčiųjų gyvenime.