Individualusis religingumas siejamas su asmeninėmis dvasinėmis patirtimis, nepriklausomomis nuo oficialių bendruomenės normų ar tradicinių institucijų. Kai kurie tyrinėtojai jį vadina „privataus tikėjimo“ arba „asmeninio dvasingumo“ fenomenu. Kartais minimas lotyniškas terminas religio personalis, kur akcentuojamas tiesioginis žmogaus ryšys su dievybe ar šventenybe. Daugelyje teologinių ir sociologinių diskusijų nurodoma, kad šiuolaikiniai žmonės dažniau linkę ieškoti savitų būdų priartėti prie dvasinių tiesų, nesijaučia privalantys lankytis bažnyčiose ar kitose institucijose, jei tas kelias nėra autentiškas jų vidiniam potyriui.
Istorijoje galima rasti pavyzdžių, kai dvasininkai ar mistikai siekė apmąstyti, kaip žmogus gali atsiverti dieviškai tikrovei be išorinio tarpininkavimo. Šventojo Augustino raštuose esama užuominų apie atgailos ir maldos svarbą, kuri nesusijusi tik su regimomis apeigomis. Jonas Kryžiaus keliais tekstais taip pat kvietė žmones į vidinį susitikimą su transcendentine šviesa, kuri nebūtinai atkartojama institucijų rengiamose ceremonijose. Galbūt todėl vėlesnėse epochose išplito troškimas ieškoti individualaus ryšio su antgamtine tikrove, kuri asmens sieloje atskleidžia tiesioginę patirtį.
Kai kuriems asmenims svarbi laisvė, leidžianti pasirinkti įvairius dvasinius šaltinius. Tai gali būti meditacija, praktikos iš Rytų religijų, skaitymas, gamtos stebėjimas, meninė veikla. Kai kas vadina tokius derinius „dvasiniu sinkretizmu“, nes žmogus pasitelkia skirtingų tradicijų elementus, kurdamas unikalią sąveiką su dieviška paslaptimi. Religijotyrininkai pabrėžia, kad toks pasirinkimas rodo, jog dvasinės tiesos paieška pereina į privatesnę erdvę. Institucijos ne visada suteikia gilumo jausmą, kuris kyla iš spontaniško vidinio išgyvenimo.
Sociologai atkreipia dėmesį, kad asmeninio dvasingumo gausėjimą lemia modernūs socialiniai pokyčiai. Neretai aptariamas urbanizacijos poveikis, lemiantis, kad tradicinės kaimo bendruomenės, kur ritualai buvo kolektyviniai, nyksta. Technologijų amžiuje atsiranda galimybė rinktis iš daugybės religinių tekstų, klausytis pamokslų internetu, taip pat diskutuoti forumuose su žmonėmis iš kitų kontinentų. Visa tai skatina individualias refleksijas, kurios nebūtinai sutampa su vietos bendruomenės mokymu. Kai kada net atvirai deklaruojamas nenoras turėti tarpininkus tarp sielos ir Kūrėjo.
Teologai pastebi, kad individualusis religingumas neretai susijęs su pasitikėjimu asmenine sąžine, renkantis dvasinius kriterijus. Ribos tarp viešo ir privataus tikėjimo tampa slankios. Asmuo gali dalyvauti instituciniuose sakramentuose tik retais atvejais, tačiau nuolatos užsiimti asmenine malda, rašyti dvasinį dienoraštį, skaityti Šventąjį Raštą individualiai. Toks modelis matomas katalikybėje, protestantizme, taip pat kitose religijose, kur tikintieji vis dažniau kalba apie asmenines patirtis be institucionalizuotos kontrolės.
Kai kurie akademikai su nerimu vertina per didelį individualumo akcentą, nes bendras ritualas sukuria solidarumą tarp žmonių. Teigiama, kad pavienės praktikos gali sumenkinti teologinės tradicijos gelmę, jei asmuo pasirenka tik jam patinkančias dalis, atmesdamas atsakomybę bendruomenei. Tuo metu kiti laikosi pozicijos, kad būtent laisvas požiūris į dvasingumą sužadina nuoširdų troškimą pažinti antgamtinę tikrovę. Pasak jų, dogmų ir taisyklių sistema kartais užgožia esminę dvasinio gyvenimo mintį, kuri atsiveria tik žmogaus širdyje.
Galima sakyti, kad individualusis religingumas atspindi laikmečio pokyčius. Žmonės nebėra stipriai suvaržyti vienos institucionalizuotos ideosferos, todėl siekia patirti dvasines realybes asmeniškai, nesiremia vien tik kolektyvinėmis formomis. Pasaulyje, kuriame informacija prieinama visur ir visada, atsiranda platus laukas kūrybiškumui ir savarankiškai dvasinei raiškai. Toks būvis gali įkvėpti naujus tikėjimo ir dvasingumo sąveikos būdus, suteikdamas laisvę keliauti per įvairias religines tradicijas ir atrasti jose vienijančius bruožus.