Tanatofobija laikoma ekstremalia mirties baime, kuri kartais pasireiškia paralyžiuojančiu nerimu ar obsesinėmis mintimis apie gyvenimo pabaigą. Terminas randamas medicinos ir psichologijos literatūroje, dažniausiai siejamas su graikiška sąvoka thanatos (reiškiančia mirtį) ir phobos (reiškiančia baimę). Susiduriantys su šiuo išgyvenimu dažnai stokoja vidinės ramybės, jaučia nuolatinį nerimą bei sunkiai paleidžia įkyrias mintis apie tai, kas laukia po gyvenimo. Toks nerimas gali atsirasti įvairiame amžiuje, tačiau neretai aštriau pasireiškia vyresniame, artėjančiame prie egzistencinių klausimų laikotarpyje.
Dalis asmenų pastebi, kad minėta būklė nėra vien tikėjimo ar netikėjimo pomirtiniu gyvenimu klausimas. Kartais net religiškai nusiteikę žmonės jaučia nevaldomą baimę, nes juos gąsdina skausmas, atsiskyrimas nuo artimųjų arba paprasčiausia nežinia. Kai kuriose visuomenėse mirtis stumiama į šešėlį, todėl natūralus ciklas, apimantis gimimą ir išėjimą, tarsi ištrinamas iš kasdienių pokalbių. Tokia psichologinė atmosfera gali skatinti dar didesnį nerimą, nes nebelieka vietos nuoširdžiam susitaikymui ar pasiruošimui. Specialistai atkreipia dėmesį, kad tanatofobiją gali lemti ne tik individualūs išgyvenimai, bet ir kultūriniai veiksniai.
Klinikinėje praktikoje aprašoma, kad žmogus, kamuojamas tanatofobijos, gali nerimauti ne vien dėl pačios mirties fakto, bet ir dėl suvokimo, kad viskas, kas jam svarbu, baigsis. Tokiu atveju kyla egzistencinė krizė, lydima klausimų apie gyvenimo prasmę ir tikslus. Nerimas pasiekia tokius lygius, kad asmuo dažnai ima vengti situacijų, kurios primena apie trapumą ar galimą išėjimą. Gydytojai ir psichologai linkę siūlyti įvairius būdus, padedančius suvaldyti šią būklę. Psichoterapiniai pokalbiai, ypač egzistencinė terapija, kartais suteikia galimybę giliau analizuoti savo vidinius įsitikinimus ir jausmus. Kognityvinės elgesio terapijos metodai padeda keisti neproduktyvias mintis, kurios sukelia itin stiprų nerimą.
Vakaruose tanatofobija kartais tapatinama su platesnėmis egzistencinėmis baimėmis, nors pagal klasikinę diagnostinę schemą tai priskiriama specifinei fobijai ar nerimo sutrikimui. Visuomenėje egzistuoja net populiarūs psichologinės saviugdos judėjimai, kviečiantys susipažinti su laikinumo tema ir susidraugauti su praeinamumo samprata. Rytuose dažnai randama senųjų dvasinių tradicijų, kurios moko mąstyti apie mirties temą kaip apie natūralų procesą, vedantį į naują būseną arba persikūnijimą. Toks požiūris suteikia galimybę priimti baigtinumą, o ne stengtis jį užmiršti.
Pastebimas faktas, kad žmonės, dar ilgai prieš galimas sveikatos krizes, ima klausti apie gyvenimo reikšmę ir bijo netekti artimo rato. Tanatofobija paūmėja jeigu šeimoje nutinka netikėta netektis arba kai asmuo patiria traumuojančią situaciją, susijusią su mirtimi. Pastaruoju atveju nesaugumo jausmas įsismelkia į kasdienybę. Neretai tokiose situacijose padeda savitarpio paramos grupės ar atviri pokalbiai su profesionalais, kurie leidžia žmogui išsakyti nerimą be smerkimo ar menkinimo. Psichoedukacija, nukreipta į informacijos apie mirties procesą suteikimą, sumažina nežinią ir šalina nerealius įsitikinimus.
Istoriškai žvelgiant, egzistuoja daug filosofų, rašytojų bei menininkų, kurie savaip gvildeno mirties baimės temą. Kai kurios kultūros netgi kurdavo šventes, skirtas prisiminti protėvius bei minimą reiškinį paversti bendrystės akcentu. Dabartinėse moderniose visuomenėse ryškėja poreikis vėl įtraukti mirties temą į švietimo procesą, kad būtų ugdoma brandi laikina būsena suvokti viską, kas gyva. Dalis tyrinėtojų teigia, kad natūralus domėjimasis baigtimi gali padėti atsiskleisti kūrybiškumui, nes mąstantis žmogus dažniau klausia savęs, kaip geriausiai išnaudoti turimą laiką.
Terminas tanatofobija dažnai vartojamas psichologijos tekstuose, o lotyniško ar kitokio atitikmens nesutariama nurodyti vienareikšmiškai, kadangi originaliai kilo iš graikų žodžių samplaikos. Nors fobijų pavadinimai egzistuoja įvairiomis kalbomis, moksliniai straipsniai linkę išlaikyti graikišką kilmę, nes ten glūdi tiesioginė reikšmė. Specialistai ragina nemenkinti žmonių, kurie kenčia tanatofobiją, nes tai gali būti skausminga, sukelianti net fizinius simptomus. Gydymas ir parama, suteikiama tiek artimųjų, tiek profesionalų, gali lemti geresnę gyvenimo kokybę, padedant asmeniui surasti vidinį stabilumą bei priimti savo trapumą.