Diskordianizmas laikomas savotiška religine ir filosofine srove, susiformavusia XX amžiuje. Jo ištakos siejamos su dviejų asmenų – Gregory Hill ir Kerry Thornley – kūrybiniu projektu, pradėtu apie 1958 metus. Viskas prasidėjo nuo humoristinio požiūrio į dvasinius dalykus ir išskirtinės Eris deivės garbinimo, kuri mitologijoje simbolizuoja nesantaiką bei chaosą. Pagrindinis kūrinys, formuojantis šį požiūrį, vadinamas Principia Discordia. Dažnai apibūdinamas kaip satyrinis arba savotiškai mistiškas tekstas, kuriame susipina absurdiškumo, filosofijos ir ritualinės praktikos elementai. Daug kas laiko jį pagrindine teorine bazė, iš kurios išaugo visa diskordinio tikėjimo samprata.
Daugelis diskordianizmo sekėjų vadina save „pope“ arba „popess“ titulais, nes čia egzistuoja kiek neįprastas požiūris į hierarchijas. Akcentuojama, kad kiekvienas asmuo yra autoritetingas ir gali pats priimti dvasinius sprendimus. Dėl to šiame mąstyme gausu ironijos, paradoksų ir satyrinių paradoksų, atspindinčių atsainų, tačiau kartu ir kūrybingą požiūrį į tradicinius religinius modelius. Randama daug paralelių su kitomis kontrkultūrinėmis srovėmis, kurios XX amžiuje pabrėžė laisvą saviraišką bei netradicinių idėjų diegimą.
Principia Discordia kartais interpretuojamas kaip kvietimas gerbti chaosą, o ne aklai vengti jo. Įprasta matyti, kad šioje dvasinėje ar filosofinėje kryptyje kreipiamas dėmesys į tvarkos ir chaoso sąveiką. Bandoma parodyti, jog perdėtas noras viską struktūruoti gali būti ne mažiau destruktyvus nei visiška netvarka. Šitoks požiūris pritraukia asmenis, kurie ieško neįprastų būdų išreikšti savo mąstymą arba ironizuoti nusistovėjusias dogmas. Tyrinėjant šią srovę, galima pastebėti, kad egzistuoja didelė įvairovė interpretacijų. Vieni mato čia grynai satyrinį žaidimą, kiti regi gilesnį dvasinį judėjimą, sukurtą iš laisvos valios ir autoironijos.
Dažnai kalbama apie penketą – tai svarbus skaičius diskordiniame pasaulyje. Daug pavyzdžių rodo, kad kone viskas gali būti suvedama į penkias dalis. Įvardijami penki laiko ciklai, taip pat penki realybės aspektai, kurie ironizuojami ar naudojami ritualuose, skirtuose Eris garbei. Neretai pabrėžiama, kad viskas, kas susiję su penketa, gali įgyti mistinę prasmę, o kartais tai atlieka grynai humoristinę funkciją, išaukštinančią absurdo momentus kasdienybėje. Dėl to diskordinė praktika pasirodo itin lanksti, leidžianti individams kurti savo pačių interpretacijas.
Atsiranda tam tikras prieštaringumas, nes daugelis iš šalies žvelgiančių stebisi, ar galima vadinti šį reiškinį religija. Vieni pastebi, kad diskordianizmas nesiekia tapti oficialiu tikėjimu, jam nebūdinga tradicinė bažnytinė struktūra, dogmos ar privalomi moralės kodeksai. Viską lemia laisvas, satyriškas požiūris į dvasingumą. Kitiems jis atrodo kaip nauja kontrkultūrinė išraiška, suteikianti atokvėpį tiems, kurie nori vengti sustabarėjusių dvasios sistemų. Taip pat egzistuoja asmenų, kurie diskordianizmą naudoja kaip meninę priemonę saviraiškai. Humoras, paradoksas ir improvizacija tampa vertybės, iškylančios virš bet kokių griežtų dogmų.
Internete galima aptikti daug pavyzdžių, kai diskordianiški ritualai atlieka socialinę kritiką arba siekia provokuoti kūrybiškumą. Kartais tai pasireiškia performansais ar spontaniškais susibūrimais, kuriuose dalyviai interpretuoja chaosą ir tvarką pagal savus principus. Pagrindinis tikslas – parodyti, kad ne visada verta žiūrėti į gyvenimą rimtai. Neretai tokia dvasinė srovė siejasi su kitais netradiciniais judėjimais, pavyzdžiui, subkultūromis, kurioms artimas žaidimas su simboliais ir atsainus požiūris į pompastiką.
Diskordianiška pasaulėžiūra dažniausiai akcentuoja humoro, kūrybos ir savarankiškumo reikšmę. Pagrindinė mintis ta, kad laisvas ir net šmaikštus elgesys, sujungtas su pagarba kitokiam požiūriui, gali praturtinti žmogaus patirtį. Iš to gimsta įvairios interpretacijos, leidžiančios plačiai pažvelgti į dvasingumą ir socialinius reiškinius. Tarp pasekėjų vyrauja nuostata, kad privalu klausti, abejoti ir leistis į netikėtus eksperimentus su realybe. Daugelis diskordianų pabrėžia, kad būtent tame slypi energija, padedanti kūrybiškai reaguoti į gyvenimo paradoksus ir atrasti naujų prasmių kasdieniame chaose.