Tanatas graikų mitologijoje yra mirties dievas, įkūnijantis neišvengiamą žmogaus gyvenimo pabaigą. Jo vardas kilęs iš graikų žodžio „thanatos“, kuris reiškia „mirtis“. Tanatas buvo laikomas Hado, požemių karalystės, tarnu, kuris rūpinosi žmonių perėjimu iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų. Skirtingai nuo kai kurių kitų dievų, Tanatas nesimbolizavo smurtingos ar ankstyvos mirties – tai nebuvo karo ar ligos dievas. Jo funkcija buvo tyliai ir ramiai perkelti sielas, kai atėjo jų paskirtas laikas.
Tanatas buvo Niktės (Nakties deivės) ir Erėbo (Tamsos dievo) sūnus. Jis turėjo dvynį brolį Hipną, kuris buvo miego dievas. Jie abu kartu atspindi dvi neišvengiamas gyvenimo būsenas: miegą ir mirtį, ir graikų mitologijoje dažnai buvo susiję su ramybe ir poilsiu. Šie dievai atspindėjo natūralias žmogaus gyvenimo ciklo pabaigas, nors Tanatas buvo labiau bauginantis, kadangi simbolizavo ne tik fizinę mirtį, bet ir amžiną perėjimą į Hado karalystę.
Tanatas nebuvo toks aktyvus kaip kai kurie kiti graikų panteono dievai, nes jo funkcija buvo gana konkreti – mirties priežiūra. Jo veikla apėmė tiek mirtingųjų, tiek nemirtingųjų pasaulį. Vienas iš žymiausių pasakojimų, kuriame Tanatas vaidina svarbų vaidmenį, yra Sizifo istorija. Sizifas sugebėjo pergudrauti Tanatą, prirakindamas jį grandinėmis, o tai sukėlė didžiulę sumaištį, nes žmonės nebegalėjo mirti. Tačiau galiausiai karo dievas Arėjas išlaisvino Tanatą, ir mirtis grįžo į pasaulį. Tai pabrėžia Tanato reikšmę graikų mitologijoje – be jo pasaulis būtų prarastas be gyvybės ir mirties balanso.
Kitas svarbus mitas, kuriame dalyvauja Tanatas, yra pasakojimas apie Heraklį ir Alkestidę. Alkestidė pasiaukojo, kad jos vyras Admetas galėtų gyventi toliau, ir kai Tanatas atėjo pasiimti jos sielos, Heraklis iššaukė jį į kovą. Heraklis sugebėjo nugalėti Tanatą ir išgelbėti Alkestidės gyvybę, taip laikinai sustabdydamas jos mirtį. Ši istorija atspindi, kaip graikų herojai ir pusdieviai galėjo laikinai pakeisti mirties dievo veiksmus, tačiau galų gale Tanato neišvengiamumas liko visiems žinomas.
Vizualiai Tanatas dažnai vaizduojamas kaip jaunuolis su tamsiais sparnais, nešantis uždegtą arba užgesusį fakelą – uždegtas simbolizuoja gyvenimą, o užgesęs – mirtį. Šis vaizdinis simbolis pabrėžia Tanato ir mirties tylų atėjimą, o ne smurtinę prigimtį.
Kalbant apie Tanato svarbą religiniuose ir literatūriniuose kontekstuose, jo atvaizdas buvo susijęs su filosofiniais klausimais apie mirtį ir gyvenimo prasmę. Filosofo Platono raštuose Tanato ir Hipno sąsaja su ramybe ir atsipalaidavimu rodo, kaip mirtis nebuvo laikoma vien neigiamu įvykiu. Graikai manė, kad mirtis yra natūrali gyvenimo dalis ir netgi, tam tikru atžvilgiu, išlaisvinimas. Žmonės, kurie buvo nubausti arba nusipelnę žemės gyvenime, tikėjo, kad po mirties jie galėtų pasiekti tam tikrą ramybės būseną.
Nors Tanato garbinimas nebuvo plačiai paplitęs, jo egzistavimas buvo neišvengiamas kiekvieno graikų mito kontekste, susijusiame su mirtimi. Pavyzdžiui, Homero „Iliadoje“ mirtis ir Hipnas kartu pasirodo kaip du broliai, kurie ramiai atneša kūno pabaigą Trojos karo didvyriams.
Homeras „Iliadoje“ aprašo Tanatą ir Hipną kaip tuos, kurie „dvynius brolius lydinčius sielą į tolimą tamsą“, kas dar labiau sustiprina mintį apie jų ramų, bet neišvengiamą vaidmenį žmogaus gyvenime.