Danieliaus liūtų duobėje istorija yra apie tikėjimą, ištikimybę Dievui ir Dievo stebuklingą apsaugą. Ši istorija randama Danieliaus knygoje (Dan 6), kur pasakojama, kaip Danielius, ištikimai tarnavęs Dievui, susidūrė su pavydu ir neteisinga bausme dėl savo tikėjimo. Tačiau Dievas, kaip dažnai Biblijoje, parodo savo galią apsaugoti tuos, kurie yra ištikimi Jam.
Pasakojimas vyksta Babilonijoje, valdant karaliui Darijui. Danielius, būdamas išmintingas ir patikimas, buvo paskirtas vienu iš trijų aukščiausių valdovų, atsakingų už visą karalystę. „Danielius pasižymėjo savo išmintimi ir gabumais, todėl karalius ketino paskirti jį viso krašto valdytoju“ (Dan 6, 4). Tai sukėlė pavydą kitiems karaliaus valdininkams, ir jie bandė surasti Danieliui kokią nors kaltę. Tačiau, kadangi Danielius buvo doras ir nepadarė jokių pažeidimų, jie nusprendė naudoti jo tikėjimą prieš jį.
Danieliaus priešai sumanė gudrų planą. Jie įtikino karalių Darijų išleisti įsakymą, kad trisdešimt dienų niekas neturi melstis jokioms dievybėms ar žmonėms, išskyrus karalių. Kas šio įsako nepaklustų, būtų įmestas į liūtų duobę. „Visi karalystės valdytojai, aukštieji valdininkai ir kunigaikščiai tarė: ‘Karaliau, įsakyk, kad trisdešimt dienų niekas neturi melstis jokiam dievui ar žmogui, išskyrus tave, karaliau. Kas nepaklustų šiam įsakui, bus įmestas į liūtų duobę’“ (Dan 6, 8). Karalius Darijus, nesuprasdamas tikrojo jų ketinimų, išleido šį įsakymą, kuris buvo negaliojantis pakeisti.
Danielius, būdamas ištikimas savo tikėjimui, ir toliau meldėsi Dievui, kaip įprasta, tris kartus per dieną atsigręžęs į Jeruzalę. „Kai Danielius sužinojo, kad buvo pasirašytas įsakas, jis nuėjo į savo namus, kur jo kambario langai buvo atviri Jeruzalės link. Jis tris kartus per dieną klūpėjo ir meldėsi savo Dievui, dėkodamas Jam, kaip ir anksčiau“ (Dan 6, 11). Danielius nesileido į kompromisą su savo tikėjimu, net žinodamas, kad gali būti nubaustas mirtimi.
Danieliaus priešai, pamatę, kad jis nepakluso įsakui, nuėjo pas karalių ir pranešė apie Danieliaus veiksmus. Karalius, sužinojęs, kad Danielius nusižengė įstatymui, buvo labai nuliūdęs, nes gerbė ir vertino Danielių. Tačiau pagal Babilonijos įstatymus, pasirašytas įsakymas negalėjo būti pakeistas, todėl karalius neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įvykdyti bausmę. „Karalius, išgirdęs tai, buvo labai nuliūdęs ir stengėsi visą dieną surasti būdą išgelbėti Danielių, bet nepavyko“ (Dan 6, 14).
Danielius buvo įmestas į liūtų duobę, tačiau prieš tai karalius jam tarė: „Tavo Dievas, kuriam taip ištikimai tarnauji, tesaugo tave!“ (Dan 6, 17). Karalius, tikėdamasis stebuklo, praleido neramią naktį be miego, jaudindamasis dėl Danieliaus likimo.
Ryte, vos tik auštant, karalius skubiai nuėjo prie liūtų duobės ir šaukė: „Danieliau, gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam taip ištikimai tarnavai, galėjo tave išgelbėti nuo liūtų?“ (Dan 6, 21). Iš liūtų duobės karalius išgirdo Danieliaus balsą, kuris atsakė: „Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir jis uždarė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau rastas nekaltas jo akyse. Ir tau, karaliau, aš taip pat nepadariau jokios žalos“ (Dan 6, 22–23).
Dievas apsaugojo Danielių nuo liūtų, parodydamas savo galingą apsaugą tiems, kurie Jam ištikimi. Karalius, džiaugdamasis Danieliaus išgelbėjimu, įsakė jį ištraukti iš duobės. Jis taip pat nubaudė Danieliaus priešus – tie, kurie suplanavo šią apgaulę, buvo įmesti į tą pačią liūtų duobę, ir jie buvo nedelsiant suėsti.
Istorija baigiasi karaliaus Darijaus garbinimo pripažinimu Dievui. Jis paskelbė įsakymą visoje karalystėje, kad visi turėtų bijoti ir gerbti Danieliaus Dievą: „Aš įsakau, kad visose mano karalystės srityse žmonės bijotų ir gerbtų Danieliaus Dievą. Jis yra gyvasis Dievas, amžinai gyvuojantis. Jo karalystė nesunaikinama, ir jo viešpatavimas niekada nesibaigs. Jis išgelbsti ir išvaduoja, daro ženklus ir stebuklus danguje ir žemėje. Jis išgelbėjo Danielių nuo liūtų galybės“ (Dan 6, 26–27).
Danieliaus liūtų duobėje istorija yra įkvepiantis pavyzdys apie tikėjimo tvirtumą ir Dievo apsaugą. Danielius nesileido į kompromisus su savo tikėjimu, net susidūręs su mirties bausme. Dievas, matydamas Danieliaus ištikimybę, atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo jį nuo mirties, parodydamas, kad Jis yra ištikimas savo tarnais ir kad net pačiose pavojingiausiose situacijose Dievas gali apsaugoti ir išgelbėti.