Šadracho, Mešacho ir Abednego istorija yra apie tikėjimą, drąsą ir Dievo apsaugą net pačiose pavojingiausiose situacijose. Ši istorija yra pasakojama Danieliaus knygoje (Dan 3) ir atskleidžia, kaip trys hebrajų jaunuoliai atsisakė garbinti Babilonijos karaliaus Nebukadnecaro statulą, net susidurdami su mirties bausme.
Pasakojimas prasideda nuo karaliaus Nebukadnecaro įsakymo pastatyti didžiulę auksinę statulą ir liepti visiems jo valdiniams garbinti ją. Karalius išleido įsaką, kad tuo metu, kai visi išgirs muziką, jie privalo nusižeminti ir garbinti statulą. Kiekvienas, kas atsisakys tai padaryti, bus įmestas į liepsnojančią ugnies krosnį. Danieliaus knygoje sakoma: „Kiekvienas, kuris neparpuls žemėn ir nepagarbins, bus tuoj pat įmestas į liepsnojančią ugnies krosnį“ (Dan 3, 6).
Šadrachas, Mešachas ir Abednegas, būdami hebrajai, tikėjo vienu tikru Dievu ir atsisakė garbinti bet kokius stabus, nes tai prieštaravo jų tikėjimui. Jie atsisakė paklusti karaliaus įsakymui, nepaisant gresiančios mirties. Kai karaliaus pareigūnai pranešė apie jų nepaklusnumą, Nebukadnecaras įsiuto ir liepė juos atvesti prieš jį. Jis davė jiems dar vieną galimybę nusilenkti ir garbinti statulą, tačiau jaunuoliai atsisakė ir tvirtai pareiškė savo tikėjimą Dievu.
Jų atsakymas Nabuchodonosarui yra vienas iš stipriausių tikėjimo išreiškimų Biblijoje: „Nebukadnecai, mums nereikia atsakyti į šį klausimą. Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, panorės, jis gali mus išgelbėti iš liepsnojančios ugnies krosnies ir iš tavo rankos, karaliau. Bet jei ir ne, tegu bus žinoma tau, karaliau, kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinei statulai, kurią pastatei, nepagarbinsime“ (Dan 3, 16–18). Šie žodžiai rodo jų nepalaužiamą tikėjimą Dievu – jie pasitikėjo, kad Dievas gali juos išgelbėti, tačiau net jei Dievas nuspręstų jų neišgelbėti, jie vis tiek nepažeistų savo tikėjimo principų.
Supykęs dėl jų atsakymo, Nabuchodonosaras liepė šildyti krosnį septynis kartus karščiau nei įprasta ir įmesti Šadrachą, Mešachą ir Abednegą į krosnį su visa jų apranga. Ugnies karštis buvo toks stiprus, kad kareiviai, kurie įmetė jaunuolius į krosnį, patys žuvo nuo karščio. „Krosnis buvo tiek įkaitinta, kad liepsna apdegino vyrus, kurie užmetė Šadrachą, Mešachą ir Abednegą“ (Dan 3, 22).
Tačiau įvykiai, sekę po to, buvo stebuklingi. Kai Nebukadnecaras pažiūrėjo į krosnį, jis pamatė ne tris, o keturis asmenis vaikščiojančius liepsnose: „Nabuchodonosaras šoko iš vietos nustebęs ir klausė savo patarėjų: ‘Argi ne tris vyrus surištus įmetėme į ugnį?’ Jie atsakė: ‘Tikrai, karaliau.’ ‘Štai, aš matau keturis vyrus, kurie vaikščioja ugnies viduje nesurišti, ir jiems nieko neatsitinka; o ketvirtasis atrodo kaip dievų sūnus‘“ (Dan 3, 24–25). Šis ketvirtasis asmuo buvo angelas ar gal net pats Dievo Sūnus, kuris saugojo jaunuolius nuo liepsnų.
Stebėdamas šį stebuklą, Nabuchodonosaras suprato, kad jaunuoliai tarnavo galingesniam Dievui nei bet kuris kitas stabas. Jis iškvietė Šadrachą, Mešachą ir Abednegą iš ugnies, ir jie išėjo nepažeisti: „Ugnis net nepalietė jų kūnų, nė vienas plaukas ant jų galvų nesudegė, jų drabužiai nebuvo pažeisti, ir netgi ugnies kvapas neprilipo prie jų“ (Dan 3, 27).
Po šio stebuklingo išgelbėjimo, Nebukadnecaras pripažino Viešpaties, Dievo, galią ir paskelbė, kad niekas negali nieko sakyti prieš jų Dievą: „Tada Nabuchodonosaras tarė: ‘Tebūna pašlovintas Šadrocho, Mešacho ir Abednego Dievas, kuris atsiuntė savo angelą ir išgelbėjo savo tarnus! Jie pasitikėjo juo ir nepakluso karaliaus įsakymui, o atidavė savo kūnus, kad netarnautų ir negarbintų jokio kito dievo, tik savo Dievą‘“ (Dan 3, 28).
Istorija ne tik parodo Dievo galią išgelbėti savo ištikimus sekėjus, bet ir išryškina tikėjimo svarbą. Šadrachas, Mešachas ir Abednegas buvo pasirengę mirti, kad tik nepažeistų savo įsitikinimų, ir Dievas juos apdovanojo stebuklingu išgelbėjimu. Ši istorija įkvepia drąsą ir nepalaužiamą tikėjimą, primindama, kad Dievas gali veikti net pačiose pavojingiausiose ir sunkiausiose situacijose, saugodamas savo tikinčiuosius ir apreiškdamas savo didybę net tiems, kurie prieš Jį maištauja.