Jono pranašo istorija apie žuvį yra viena įdomiausių. Jis ne tik susiduria su Dievo kvietimu ir misija, bet ir yra įkvepiantis pavyzdys apie atgailą, pasitikėjimą Dievo valia ir Jo galią išgelbėti net beviltiškiausiose situacijose. Ypač garsus epizodas, kai Jonas buvo prarytas didžiosios žuvies ir praleido jos pilve tris dienas ir tris naktis, atskleidžia Dievo suverenitetą ir stebuklingą Jono išgelbėjimą.
Jono istorija prasideda Dievo įsakymu pranašui skelbti atgailą Ninivės miestui – didžiulei ir nuodėmingai Asirijos sostinei. Dievas sakė Jonui: „Kelkis, eik į didįjį Ninivės miestą ir skelbk prieš jį, nes jų nedorybė pasiekė mane“ (Jon 1, 2). Tačiau Jonas, vietoj to, kad paklustų Dievo nurodymui, pabėgo į priešingą pusę, siekdamas išvengti savo pranašiškos misijos. Jis įsėdo į laivą, plaukiantį į Taršišą, tolimą miestą, bandydamas pabėgti nuo Viešpaties.
Dievas, neabejotinai žinodamas Jono ketinimus, sukėlė stiprią audrą jūroje, kad sustabdytų laivą. Jūreiviai, bijodami už savo gyvybes, ėmė melstis ir bandė išsiaiškinti, dėl ko kilo audra. Jie metė burtus, kurie parodė, kad Jonas yra audros priežastis. Jis pats prisipažino: „Aš esu hebrajas; aš garbinu Viešpatį, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“ (Jon 1, 9). Supratę, kad Jonas bėga nuo Dievo, jūreiviai nusprendė įmesti jį į jūrą, nes tik taip jie galėjo išgelbėti laivą.
„Jie paėmė Joną ir įmetė į jūrą, ir jūra nustojo siausti“ (Jon 1, 15). Šiame taške Dievas nepaliko Jono likimo valiai – Jis pasirūpino jo išgelbėjimu neįprastu ir stebuklingu būdu. „Viešpats pasiuntė didžiulę žuvį praryti Joną, ir jis buvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis“ (Jon 1, 17). Ši scena yra centrinė visoje Jono istorijoje. Tai rodo Dievo galią valdyti net gamtą, norint išgelbėti tuos, kurie bėga nuo Jo valios.
Kol Jonas buvo žuvies pilve, jis meldėsi Dievui. Ši malda buvo gili atgaila ir padėka už išgelbėjimą nuo tikros mirties: „Savo varge šaukiausi Viešpaties, ir jis išklausė mane; iš Šeolo gelmių šaukiau, ir tu išgirdai mano balsą“ (Jon 2, 2). Jonas suprato, kad Dievas nepaliko jo, net kai jis bėgo nuo Jo nurodymų. Jis pripažino savo klaidą ir išreiškė viltį, kad Dievas jį išvaduos: „Gelbėjimas ateina iš Viešpaties“ (Jon 2, 9).
Po trijų dienų ir naktų žuvies pilve Viešpats išgelbėjo Joną, kai „Viešpats įsakė žuviai išspjauti Joną ant sausumos“ (Jon 2, 10). Tai simbolizuoja Dievo gailestingumą ir atgailos galią. Nepaisant Jono bėgimo ir nepaklusnumo, Dievas vis tiek jam suteikė antrą šansą. Jonas nebuvo pasmerktas už savo klaidą, bet Dievas jam suteikė galimybę atlikti savo misiją. Po išgelbėjimo Viešpats vėl įsakė Jonui eiti į Ninivę: „Kelkis, eik į didįjį Ninivės miestą ir skelbk jam, ką aš tau sakau“ (Jon 3, 2). Šį kartą Jonas pakluso ir atliko Dievo valią.
Ši istorija turi daug simbolinių reikšmių. Pirma, tris dienas ir tris naktis, kurias Jonas praleido žuvies pilve, daugelis teologų mato kaip pranašystę apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Pats Jėzus, kalbėdamas apie savo mirtį ir prisikėlimą, nurodė Jono patirtį: „Kaip Jonas buvo tris dienas ir tris naktis didžiosios žuvies pilve, taip ir Žmogaus Sūnus bus tris dienas ir tris naktis žemės gelmėse“ (Mt 12, 40).
Jono istorija parodo Dievo gailestingumą. Net jei Jonas bėgo nuo Dievo ir jo kvietimo, Dievas nepasmerkė jo, o išgelbėjo ir suteikė jam dar vieną galimybę vykdyti savo užduotį. Tai pamoka visiems tikintiesiems apie atgailos svarbą ir Dievo norą atleisti bei suteikti naują pradžią tiems, kurie atgailauja ir sugrįžta prie Jo valios.
Š istorija moko apie Dievo visagalybę ir Jo sugebėjimą keisti žmonių likimus, net ir tuomet, kai situacijos atrodo beviltiškos. Dievas pasirūpino Jonu, išgelbėdamas jį nuo mirties vandenyje ir suteikdamas galimybę atlikti savo pranašišką misiją, parodydamas, kad Jis yra visų gyvenimo aplinkybių šeimininkas.