Dievas gelbsti savo tautą, asmenis ar net tautas nuo įvairių pavojų, parodydamas savo didybę ir meilę. Keletas svarbiausių išgelbėjimo nuo mirties istorijų:
- Nojus ir tvanas
Viena iš reikšmingiausių išgelbėjimo istorijų yra Nojaus išgelbėjimas nuo tvano. Dievas nusprendė sunaikinti žmoniją dėl jų blogio, tačiau jis rado vieną teisų vyrą, Nojų, ir nusprendė jį išgelbėti kartu su jo šeima bei gyvūnais. Dievas įsakė Nojui pastatyti arką, kad jis galėtų išgyventi didžiulį tvaną.
„Aš ruošiuosi siųsti didį tvaną ant žemės, kad sunaikinčiau po dangumi visus kūnus, turinčius gyvybės dvasią; viskas, kas yra žemėje, žus. Bet su tavimi sudarysiu sandorą: tu įeisi į arką su savo sūnumis, žmona ir sūnų žmonomis“ (Pr 6, 17–18).
Dievas apsaugojo Nojų, nes šis buvo teisus, ir suteikė jam galimybę išgelbėti savo šeimą bei gyvūnus nuo mirties. - Izraelitų išvedimas iš Egipto ir Raudonosios jūros perskyrimas
Dievas išgelbėjo izraelitus nuo mirties vergijoje Egipte, vedamas juos per Mozę. Vienas iš galingiausių išgelbėjimo aktų yra Raudonosios jūros perskyrimas, kai izraelitai buvo priversti bėgti nuo faraono kariuomenės.
„Mozė ištiesė ranką virš jūros, ir Viešpats visą naktį varė jūrą stipriu rytų vėju. Vanduo pasitraukė, ir jūra tapo sausuma. Izraelitai ėjo sausuma per jūros vidurį, o vanduo stovėjo kaip siena iš abiejų pusių“ (Iš 14, 21–22).
Šis įvykis simbolizuoja Dievo galią išgelbėti savo tautą net ir beviltiškose situacijose. - Mozės išgelbėjimas iš Nilo
Dar prieš Mozės misiją išvesti izraelitus iš Egipto, jis pats buvo išgelbėtas nuo mirties. Mozės gimimo metu faraonas įsakė nužudyti visus hebrajų berniukus. Mozės motina, norėdama jį apsaugoti, padėjo jį į pintinę ir paliko plūduriuoti Nilo upe, kur jį surado faraono dukra.
„Kai ji nebegalėjo slėpti kūdikio, paėmė jam pintinę iš nendrių, ištepė ją degutu ir pikium, sudėjo į ją vaiką ir padėjo tarp meldų prie upės kranto“ (Iš 2, 3).
Dievo globos ir apsaugos pavyzdys, kuris atvėrė kelią Mozės gyvenimo misijai. - Danielius liūtų duobėje
Danielius buvo išgelbėtas nuo mirties, kai jis buvo neteisingai įmestas į liūtų duobę dėl to, kad garbino savo Dievą. Karaliaus Dariaus įsakyme buvo draudžiama melstis bet kokiam dievui, išskyrus karalių. Danielius nepakluso šiam įsakymui ir, kaip bausmė, buvo įmestas į liūtų duobę.
„Tuomet karalius įsakė atvesti Daniėlį ir įmesti jį į liūtų duobę. Karalius tarė Danieliui: ‘Tavo Dievas, kuriam taip ištikimai tarnauji, tesaugo tave!‘ … Mano Dievas pasiuntė savo angelą, ir jis uždarė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau rastas nekaltas jo akyse“ (Dan 6, 16; 6, 22).
Dievas gelbsti ištikimus tikinčiuosius net pačiose pavojingiausiose situacijose. - Šadrachas, Mešachas ir Abednegas ugnies krosnyje
Trijų hebrajų jaunuolių – Šadracho, Mešacho ir Abednego – istorija pasakoja apie jų išgelbėjimą nuo mirties, kai jie buvo įmesti į ugnies krosnį, nes atsisakė garbinti Babilonijos karaliaus Nebukadnecaro statulą.
„Nebukadnecaras, įsiutęs įsakė sušildyti krosnį septynis kartus labiau, negu paprastai ji būdavo kaitinama. Ir įsakė stipriausiems savo kareiviams surišti Šadrachą, Mešachą ir Abednegą ir įmesti juos į liepsnojančią ugnies krosnį… Bet, įmetus juos, karalius Nebukadnecaras nustebęs šoko iš vietos ir klausė: ‘Argi ne tris vyrus surištus įmetėme į ugnį?’ Jie atsakė: ‘Tikrai, karaliau.’ ‘Štai, aš matau keturis vyrus, kurie vaikščioja ugnies viduje nesurišti, ir jiems nieko neatsitinka; o ketvirtasis atrodo kaip dievų sūnus‘“ (Dan 3, 19-25).
Ši istorija yra stiprus Dievo apsaugos simbolis ir ištikimybės Dievui galia. - Jonas ir didžioji žuvis
Pranašo Jono istorija yra apie išgelbėjimą nuo mirties, kai Dievas pasiuntė didelę žuvį, kad ji prarytų Joną, ir taip išgelbėjo jį nuo paskendimo. Jonas pabėgo nuo Dievo kvietimo skelbti atgailą Ninivėje, bet Dievas jį sugrąžino į savo misiją per stebuklingą išgelbėjimą.
„Viešpats pasiuntė didžiulę žuvį praryti Joną, ir jis buvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis“ (Jon 1, 17).
Ši istorija pabrėžia, kad Dievas gali išgelbėti net tuos, kurie bėga nuo Jo valios, ir Jis galiausiai įvykdo savo planą.