Istorija apie Mozės gimimą kalba ne tik apie žmogaus drąsą ir Dievo globą, bet ir apie Dievo išrinkimą, kuris galiausiai veda į izraelitų išlaisvinimą iš Egipto vergijos. Mozės gimimas ir ankstyvasis gyvenimas yra aprašyti Išėjimo knygoje, kur pasakojama apie tą laiką, kai Egiptą valdė faraonas, kuris bijojo augančios izraelitų tautos galios ir įtakos.
Egiptiečiai bijojo, kad izraelitai, būdami vergais, taps pernelyg stiprūs ir galėtų sukilti. Dėl šios baimės faraonas įsakė nužudyti visus izraelitų berniukus, kurie gims nuo to momento. Išėjimo knygoje sakoma: „Faraonas įsakė savo tautai: ‘Kiekvieną gimusį hebrajų berniuką meskite į upę, o mergaites palikite gyvas’“ (Iš 1, 22). Tai buvo žiaurus įsakymas, sukėlęs didelį siaubą ir baimę tarp izraelitų.
Būtent tokiomis aplinkybėmis gimė Mozė. Jo motina, Jokebeda, ilgą laiką slėpė savo kūdikį, bandydama apsaugoti jį nuo faraono įsakymo. Tačiau, kai vaikas augo, slėpti jį tapo vis sunkiau. Motina, desperatiškai ieškodama būdų, kaip išgelbėti savo sūnų, pasiryžo imtis drąsaus ir rizikingo plano. Išėjimo knygoje randame šią gražią ir dramatišką sceną: „Kai ji nebegalėjo slėpti kūdikio, paėmė jam pintinę iš nendrių, ištepė ją degutu ir pikium, sudėjo į ją vaiką ir padėjo tarp meldų prie upės kranto“ (Iš 2, 3). Ši scena yra kupina tikėjimo ir vilties. Jokebeda, žinodama, kad Mozė nebėra saugus namuose, pasitikėjo Dievo globa ir pastatė krepšį, kuris taps jo išgelbėjimo priemone.
Pintinė buvo padėta Nilo pakrantėje tarp meldų, kur ji galėjo likti nepastebėta. Tuo tarpu Mozės sesuo Mirjama stovėjo netoliese ir stebėjo, kas nutiks toliau. Šis veiksmas rodo Jokebedos ir Mirjamos tikėjimą, kad Dievas pasirūpins kūdikiu, nors aplinkybės atrodė beviltiškos.
Dievo planas išsipildė netikėtu būdu. Faraono dukra atėjo prie Nilo maudytis ir pastebėjo pintinę su kūdikiu. „Kai faraono dukra nusileido prie upės maudytis, ji pamatė pintinę tarp meldų ir pasiuntė savo tarnaitę jos atnešti. Ji atidarė pintinę ir pamatė verkiantį berniuką. Ji gailėjo jo ir tarė: ‘Tai hebrajų vaikas’“ (Iš 2, 5–6). Nepaisant to, kad Mozė buvo hebrajus, faraono dukra nusprendė pasigailėti kūdikio ir jį išgelbėti. Ji ne tik išgelbėjo kūdikį, bet ir tapo jo globėja.
Šioje istorijoje yra dar vienas stebuklas – Mozės sesuo Mirjama greitai pasiūlė faraono dukrai rasti kūdikiui žindyvę. Mirjama pasiūlė būtent savo motiną, Jokebedą, ir faraono dukra sutiko: „Tada Mozės sesuo tarė faraono dukrai: ‘Ar turėčiau nueiti ir pakviesti žindyvę iš hebrajų moterų, kad ji galėtų tau žindyti vaiką?’ Faraono dukra atsakė: ‘Taip, nueik.’ Taigi mergaitė nubėgo ir pakvietė vaiko motiną“ (Iš 2, 7–8). Taigi, Mozė ne tik buvo išgelbėtas, bet ir grįžo pas savo tikrąją motiną, kad ji galėtų jį žindyti ir rūpintis juo, kol jis buvo mažas. Tai parodo, kaip Dievas veikė per įvairius žmones, kad išgelbėtų savo išrinktąjį.
Vėliau Mozė buvo grąžintas faraono dukrai ir tapo jos įsūniu. „Kai berniukas paaugo, ji atvedė jį pas faraono dukterį, ir šis tapo jos sūnumi. Ji pavadino jį Moze, sakydama: ‘Aš ištraukiau jį iš vandens’“ (Iš 2, 10). Mozė užaugo faraono rūmuose, bet jo kilmė ir likimas buvo daug didesni nei tik gyvenimas Egipte. Vėliau Mozė tapo Dievo pasiuntiniu, kuris išvedė izraelitus iš Egipto vergijos ir vedė juos į Pažadėtąją žemę.
Istorija apie Mozės gimimą ir išgelbėjimą iš Nilo simbolizuoja Dievo globą, apsaugą ir Jo gebėjimą veikti net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Jokebedos tikėjimas ir drąsa bei Dievo malonė, parodyta per faraono dukros gailestingumą, tapo lemiamu žingsniu į didįjį Dievo planą – Izraelio tautos išlaisvinimą.