Upė Nilas yra viena iš ilgiausių ir svarbiausių upių pasaulyje, jos reikšmė įvairiose religijose yra gili ir simbolinė. Egipto kultūra ir istorija yra neatsiejamai susijusi su Nilu, kuris buvo gyvybės šaltinis šioje sausringoje žemėje. Be to, Nilas turi savo reikšmę ne tik Egipto, bet ir kitose senovės civilizacijose, įskaitant graikų, romėnų ir net kai kurias krikščioniškas tradicijas.
Senovės Egipto religijoje Nilas buvo laikomas dieviškosios galios ir gyvenimo simboliu. Upė buvo garbinama kaip dievas Hapi, kuris buvo vaisingumo ir derliaus dievas. Hapi buvo vaizduojamas kaip stiprus vyras su dideliu pilvu, kuris atspindėjo derlingumą ir gyvybės gausą, kurį Nilas suteikdavo Egiptui. Senovės egiptiečiai manė, kad kasmetinis Nilo potvynis yra Hapi dovana, nes tai drėkino žemę ir leido Egipto laukams duoti gausų derlių. Dėl šio potvynio Nilas buvo vadinamas „Egipto gyvenimo venomis“.
Be vaisingumo simbolikos, Nilas turėjo dvasinę reikšmę Egipto mirusiųjų kulto tradicijose. Egipto religijoje Nilas buvo laikomas riba tarp gyvenimo ir mirties. Egiptiečiai tikėjo, kad po mirties jų sielos keliaus per Nilo vandenis, kad pasiektų pomirtinį pasaulį. Todėl Nilo vandenys buvo matomi kaip kelias į dvasinį pasaulį, ir ši sąvoka atsispindėjo jų laidotuvių ritualuose bei apeigose.
Graikų mitologijoje Nilas taip pat turėjo svarbią vietą. Graikai Egiptą laikė vienu iš pagrindinių išminties ir mokslo šaltinių, o Nilas buvo laikomas šios kultūros pamatu. Graikai siejo Nilo dievybę su savo pačių vandens ir upių dievais, tokiais kaip Okeanas ar Poseidonas. Nilo tėkmė buvo suvokiama kaip šventoji, ir daugelis graikų filosofų bei mokslininkų lankėsi Egipte siekdami mokytis iš vietos išminčių. Graikų mitologijoje Nilas kartais buvo vaizduojamas kaip jūrų dievų artimas giminaitis, o jo tėkmė simbolizavo nenutrūkstamą pasaulio gyvybės ciklą.
Romėnai taip pat pripažino Nilo svarbą. Jie paveldėjo Egipto tradicijas, kai perėmė šios šalies valdymą, ir Nilas tapo svarbia imperijos žemės ūkio dalimi. Romos imperatoriai išlaikė Nilo kultą, o kai kuriais atvejais netgi garbino Hapi kaip derliaus globėją.
Krikščionybėje Nilas užima svarbią vietą dėl savo paminėjimo Šventajame Rašte. Biblijoje Nilas minimas įvairiose vietose, ypač Senajame Testamente. Viena iš reikšmingiausių istorijų apie Nilą yra Mozės gimimo istorija. Išėjimo knygoje pasakojama, kad Mozės motina, norėdama išsaugoti savo sūnų nuo faraono įsakymo nužudyti visus naujagimius berniukus, padėjo jį į krepšį ir paliko plaukti Nilo upe: „Kai ji nebegalėjo slėpti kūdikio, paėmė jam pintinę iš nendrių, ištepė ją degutu ir pikium, sudėjo į ją vaiką ir padėjo tarp meldų prie upės kranto“ (Iš 2, 3). Istorija atspindi Nilo gyvybiškumą ir apsaugą, nes Mozė buvo išgelbėtas būtent Nilo vandenyse.
Nilas taip pat yra svarbus elementas kitose Biblijos istorijose. Viena iš garsiausių yra apie dešimt Egipto bausmių, kurios buvo nusiųstos Egiptui, kai faraonas atsisakė paleisti izraelitus iš vergovės. Viena iš bausmių buvo vandens pavertimas krauju: „Viešpats tarė Mozei: ‘Sakyk Aaronui: Paimk savo lazdą ir ištiesk ranką virš Egipto vandenų… te jie pavirs krauju. Vanduo upėje virs krauju, žuvys upėje išdvės, ir Nilas dvoks; egiptiečiai negalės gerti Nilo vandens‘“ (Iš 7, 19–21). Ši bausmė simbolizavo Dievo galią ir pasiryžimą išlaisvinti savo tautą.
Islamo tradicijoje Nilas taip pat turi dvasinę ir kultūrinę reikšmę. Hadisose (pranašo Mahometo pasakymuose) minima, kad Nilas yra viena iš keturių rojaus upių. Tai sustiprina idėją, kad Nilas yra šventasis vandens šaltinis, teikiantis gyvybę ne tik žemėje, bet ir turintis ryšį su dvasine realybe.