Skyrybos santuokoje ir Dievo požiūris į jas

Skyrybos tarp vyro ir žmonos yra svarbi tema Biblijoje, ir Šventajame Rašte aptariami įvairūs šio klausimo aspektai, dažniausiai siekiant pabrėžti santuokos šventumą ir nuolatinę Dievo valią, kad vyras ir žmona liktų kartu. Senajame ir Naujajame Testamente pateikiamos skirtingos nuostatos dėl skyrybų, bet visame Rašte akcentuojama, kad santuoka yra Dievo sukurtas ryšys, o skyrybos turėtų būti itin retas reiškinys.

Senajame Testamente Mozės įstatymas pripažino tam tikras skyrybų formas. Šio laikotarpio visuomenėje vyras galėjo išsiskirti su žmona dėl įvairių priežasčių, tačiau tai buvo reglamentuojama tam tikromis taisyklėmis. Pakartoto Įstatymo knygoje skaitome: „Kai vyras ves moterį ir taps jos vyru, bet ji neras jo malonės, nes jis ras esminį jos trūkumą, jis parašys skyrybų raštą, įteiks jai ir paleis iš savo namų“ (Įst 24, 1). Šioje vietoje aiškiai matyti, kad skyrybos buvo galimos, tačiau turėjo būti oficialiai patvirtintos skyrybų raštu. Skyrybos nebuvo laikomos idealiu sprendimu, tačiau įstatymas jas reglamentavo tam tikromis aplinkybėmis.

Nepaisant to, Dievas per pranašus nuolat ragino savo tautą laikytis ištikimybės. Malachijo knygoje yra nuoroda į Dievo požiūrį į skyrybas: „Aš nekenčiu skyrybų, – sako Viešpats, Izraelio Dievas, – ir žmogaus, kuris pridengia smurtą savo drabužiu, – kalbėjo Galybių Viešpats“ (Mal 2, 16). Šioje eilutėje matome Dievo emocinį atsaką į skyrybas – jos vertinamos kaip neteisingumas ir smurtas prieš santuokinį ryšį, kuris turėtų būti ištikimybės ir meilės įkūnijimas.

Naujajame Testamente Jėzus Kristus labai aiškiai išdėstė savo požiūrį į skyrybas ir grąžino santuokai didesnį šventumą. Kai fariziejai Jėzaus paklausė, ar skyrybos yra leistinos, Jėzus atsakė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir išsiskirti su ja. Jėzus atsakė jiems: ‘Dėl jūsų širdžių kietumo jis jums parašė šį įsakymą. Bet pradžioje, sukūrimo metu, Dievas juos sukūrė kaip vyrą ir moterį. Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir prisijungs prie savo žmonos, ir juodu taps vienu kūnu. Taigi jie jau nebėra du, bet vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria’“ (Mk 10, 4-9). Jėzus pabrėžia, kad Mozės leidimas skyryboms buvo nuolaida dėl žmonių širdžių kietumo, tačiau nuo pat pradžių Dievo valia buvo, kad vyras ir žmona būtų neišskiriami.

Jėzus taip pat pateikė išimtį dėl neištikimybės: „Kas išsiskiria su žmona, jei ne dėl ištvirkavimo, ir veda kitą, tas svetimauja“ (Mt 19, 9). Tai rodo, kad Jėzus leido skyrybas vien dėl ištikimybės pažeidimo. Šioje vietoje Jėzus griežtai pasmerkia nesantuokinius ryšius, laikydamas juos pagrindu skyryboms. Tačiau net ir šiuo atveju skyrybos nėra rekomenduojamos, o leistinos tik ypatingomis aplinkybėmis.

Paulius taip pat prisideda prie diskusijos apie skyrybas savo laiškuose. Laiške korintiečiams jis rašo: „Susituokusioms žmonoms įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona neatsiskirtų nuo vyro. O jeigu ji atsiskirtų, tegul lieka nevedusi arba susitaiko su vyru, ir vyras tenesiskiria su žmona“ (1 Kor 7, 10-11). Paulius čia atliepia Jėzaus mokymus, pabrėždamas santuokos vienybę ir ragindamas sutuoktinius susitaikyti, o ne skirtis. Jis taip pat primena, kad santuoka yra šventas ryšys, kurį reikėtų saugoti ir palaikyti.

Biblija kalba apie skyrybas ne tik kaip teisinę ar moralinę problemą, bet kaip apie dvasinę žaizdą. Santuoka laikoma ne tik pasaulietine sąjunga, bet ir šventu Dievo įsteigtu ryšiu, kuris turėtų atspindėti Dievo meilę žmogui. Todėl Biblijoje skyrybos vertinamos kaip sunkus, bet kartais neišvengiamas žingsnis, kuriam turi būti aiškios priežastys, ir visada geriausias kelias yra susitaikymas bei atleidimas, kai tik įmanoma.

Nors Biblija pripažįsta skyrybas tam tikromis aplinkybėmis, ji kviečia vyrą ir žmoną gyventi taikoje, meilėje ir ištikimybėje, nes „ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9).

Mozės leidimas skyryboms ir Dievo požiūris į jas yra viena iš sudėtingesnių temų Biblijoje. Ši problema kyla dėl to, kad nors Mozės įstatymai leido tam tikras skyrybų formas, pats Dievas pabrėžė, jog skyrybos neatitinka Jo pradinės valios santuokai. Šis prieštaravimas aiškiai atsiskleidžia Naujajame Testamente, kai Jėzus pakomentavo šį klausimą atsakydamas į fariziejų klausimus.

Fariziejai bandė patikrinti Jėzų, kai paklausė: „Ar leistina vyrui atleisti žmoną dėl bet kokios priežasties?“ (Mt 19, 3). Jėzus atsakydamas išaiškino, kad skyrybos buvo leidžiamos tik dėl „širdžių kietumo“ ir kad Mozė išleido šį įstatymą dėl žmonių sugedimo. Jėzus nurodė į pradžią, kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, sakydamas: „Bet pradžioje taip nebuvo. Jis atsakė: ‘Ar neskaitėte, kad Kūrėjas nuo pat pradžių sukūrė juos kaip vyrą ir moterį ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir prisijungs prie savo žmonos, ir juodu taps vienu kūnu?’ Taigi jie jau nebėra du, bet vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria’“ (Mt 19, 4-6).

Šioje Jėzaus kalboje yra aiškus kontrastas tarp Dievo pradinės valios santuokai ir to, ką vėliau leido Mozės įstatymas. Mozės leidimas skyryboms atsirado kaip atsakas į žmonių moralinį sugedimą. „Dėl jūsų širdžių kietumo Mozė leido jums parašyti skyrybų raštą ir išsiskirti su žmona“ (Mk 10, 5). Tai reiškia, kad žmonės tuo metu dažnai nesugebėjo laikytis tikrosios Dievo valios dėl santuokos, todėl Dievas per Mozę leido įstatymą, kuris reglamentuotų skyrybas, kad būtų išvengta dar didesnės moralinės sumaišties.

Visgi Mozės įstatymas turėjo griežtas sąlygas, kada ir kaip vyras galėjo išsiskirti su žmona. Pakartoto Įstatymo knygoje sakoma: „Kai vyras ves moterį ir taps jos vyru, bet ji neras jo malonės, nes jis ras esminį jos trūkumą, jis parašys skyrybų raštą, įteiks jai ir paleis iš savo namų“ (Įst 24, 1). Šis įstatymas leido vyrui išsiskirti su žmona, tačiau tai turėjo būti oficialiai patvirtinta skyrybų raštu. Taip buvo siekiama užtikrinti, kad skyrybos būtų organizuotos teisingai ir laikantis tam tikrų taisyklių, neleidžiant visiškos savivalės.

Jėzus, aiškindamas šią situaciją, nurodė, kad nors Mozė leido skyrybas dėl žmonių moralinio sugedimo, tai nėra tai, ko Dievas norėjo nuo pat pradžių. Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip vieną kūną, ir šis ryšys turėjo būti neišskiriamas. Jėzus pabrėžė, kad tikrasis Dievo planas yra santuoka, pagrįsta ištikimybe ir meile, o skyrybos yra nuolaida dėl žmonių trūkumų, o ne Dievo valia.

Jėzus taip pat pateikė išimtį dėl neištikimybės: „Kas išsiskiria su žmona, jei ne dėl ištvirkavimo, ir veda kitą, tas svetimauja“ (Mt 19, 9). Tai reiškia, kad neištikimybė yra vienintelė priežastis, dėl kurios gali būti leistinos skyrybos, bet net ir tuomet skyrybos nėra rekomenduojamos, tik leistinos.

Dievo pradinė valia buvo santuokos šventumas ir vienybė. Mozės leidimas skyryboms atsirado kaip praktinis sprendimas dėl žmonių nuodėmingumo, tačiau Dievas visada ragina žmones siekti susitaikymo, atleidimo ir meilės santuokiniuose santykiuose.