Pasakojimas apie Liuciferio ir jo angelų išvarymą iš dangaus yra viena iš įdomiausių ir giliausią simboliką turinčių istorijų krikščioniškoje teologijoje. Liuciferis, anksčiau žinomas kaip vienas iš aukščiausiųjų angelų, sukilęs prieš Dievą, buvo nubaustas ir išmestas iš dangaus kartu su kitais sukilusiais angelais. Šis pasakojimas atspindi amžiną kovą tarp gėrio ir blogio bei Dievo viršenybę visų sukurtų būtybių atžvilgiu.
Liuciferio sukilimas prasidėjo dėl jo išdidumo ir noro tapti lygiam su Dievu. Jo vardas „Liuciferis“ reiškia „šviesnešys“ arba „šviesos angelas“. Tai parodo, kad jis iš pradžių buvo labai gerbtas ir turėjo ypatingą vietą Dievo angelų hierarchijoje. Vis dėlto, jo ambicija ir puikybė privertė jį maištauti. Šventajame Rašte ši istorija yra užuominomis pateikiama keliose vietose. Viena iš svarbiausių nuorodų randama „Apreiškime Jonui“, kur pasakojama apie dangiškąjį karą tarp angelų ir velnio.
„Ir kilo danguje karas: Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Slibinas kovėsi drauge su savo angelais, bet jie neatsilaikė, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“ (Apr 12, 7-9). Ši ištrauka simbolizuoja, kad Liuciferis, kartu su savo pasekėjais, buvo nugalėtas Mykolo ir kitų ištikimų angelų. Po pralaimėjimo Liuciferis buvo išmestas į žemę, o tai tapo jo ir jo puolusių angelų nuopuolio pradžia.
Krikščioniškoje teologijoje šis išvarymas yra aiškinamas kaip dieviškosios tvarkos palaikymo aktas. Liuciferio sukilimas buvo Dievo plano ir tvarkos iššūkis, kuris negalėjo būti toleruojamas. Šv. Mykolas, kaip dangaus kariuomenės vadas, buvo Dievo galybės įrankis šioje kovoje. Mykolas vadinamas „kas gi kaip Dievas“, kas dar labiau pabrėžia jo ištikimybę ir atsidavimą Dievo viršenybei.
Be „Apreiškimo Jonui“, Liuciferio istorija taip pat randama „Izajo pranašystėje“: „Kaip gi tu iškritai iš dangaus, šviesos nešėjau, aušros sūnau! Kaip gi buvai nublokštas žemėn, tu, kuris silpninai tautas! Tu sakei savo širdyje: ‘Įžengsiu į dangų; virš Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą; sėdėsiu susirinkimo kalne toliausiame šiaurės šone… Būsiu lygus Aukščiausiajam!‘ Bet štai buvai nugrūstas į Šeolą, į patį duobės dugną“ (Iz 14, 12–15). Ši vieta kalba apie Liuciferio norą prilygti Dievui, bet galų gale jam nepavyko ir jis buvo nublokštas į žemę.
Liuciferio išvarymo istorija yra ne tik apie maištą prieš Dievą, bet ir apie žmonių pasirinkimus. Biblijoje tai atspindi amžiną kovą tarp gėrio ir blogio, kur žmogus taip pat gali rinktis, kieno pusėje stovėti. Laiške efeziečiams randame įspėjimą: „Nes mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Tai priminimas, kad dvasinė kova tęsiasi ir žemėje, kur šėtonas ir jo angelai siekia suvedžioti žmones nuo teisingo kelio.
Liuciferio išvarymas iš dangaus yra simbolinė pamoka apie nuopuolį dėl išdidumo ir sukilimo prieš Dievo valią. Tai kvietimas žmogui išlaikyti ištikimybę Dievui, nuolankumą ir gėrio pasirinkimą net tuomet, kai yra susiduriama su dideliais iššūkiais ar pagundomis.
Iš šventojo rašto:
- Apreiškimas Jonui (Apr 12, 7-9):
„Ir kilo danguje karas: Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Slibinas kovėsi drauge su savo angelais, bet jie neatsilaikė, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai.“ - Izajo pranašystė (Iz 14, 12-15):
„Kaip gi tu iškritai iš dangaus, šviesos nešėjau, aušros sūnau! Kaip gi buvai nublokštas žemėn, tu, kuris silpninai tautas! Tu sakei savo širdyje: ‘Įžengsiu į dangų; virš Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą; sėdėsiu susirinkimo kalne toliausiame šiaurės šone… Būsiu lygus Aukščiausiajam!‘ Bet štai buvai nugrūstas į Šeolą, į patį duobės dugną.“ - Ezechielio knyga (Ez 28, 17):
„Tavo širdis pasididžiavo dėl tavo grožio, tu sugadinai savo išmintį dėl savo šlovės. Aš nublokšiu tave žemėn, padarysiu tave reginčiu karaliams.“ - Laiškas efeziečiams (Ef 6, 12):
„Nes mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“
Teksto eilutės atspindi Liuciferio nuopuolį dėl jo išdidumo, maištą prieš Dievą ir Dievo galybę bei Mykolo ir jo angelų pergalę dangiškajame kare.