Inana, vėliau žinoma kaip Ištarė, yra viena iš seniausių ir įtakingiausių meilės, karo, vaisingumo ir seksualumo deivių Mesopotamijos panteone. Ji buvo garbinama įvairiais vardais skirtingose kultūrose – Šumeruose kaip Inana, o Babilone ir Asirijoje kaip Ištarė. Jos įvaizdis ir kultas tęsėsi tūkstantmečius, ir jos vaidmuo buvo tiek religinis, tiek socialinis, apimantis įvairias gyvenimo sritis.
Inana buvo laikoma ne tik meilės ir vaisingumo deive, bet ir karinga bei galinga dievybe. Jos dvilypumas – meilės švelnumas ir karo žiaurumas – buvo jos ypatingos galios išraiška. Šumerų mituose Inana dažnai vaizduojama kaip nenugalima moteris, kuri siekia išlaikyti savo valdžią visose gyvenimo srityse. Ji yra dinamiška, ambicinga ir dažnai veikia agresyviai, kad įgyvendintų savo tikslus. Jos mitas apie kelionę į požemių pasaulį simbolizuoja gyvybės ir mirties ciklą bei Inanos gebėjimą įveikti net pačius pavojingiausius pasaulio aspektus.
Vienas iš žymiausių mitų apie Inaną yra jos nusileidimas į požemių pasaulį, kur ji susiduria su savo seserimi Ereshkigal, mirties ir požemio deive. Ši istorija vaizduoja Inanos drąsą ir ryžtą. Nusileidusi į požemius, ji praranda savo galybę, tačiau vėliau vėl prisikelia. Šis mitas simbolizuoja ne tik augimo ir mirties ciklus, bet ir sezoninius gamtos pokyčius. Inanos kelionė į požemius ir jos atgimimas taip pat atspindi vaisingumo ir derlingumo ciklą, kurio dievė ji buvo.
Inanos ryšys su meile ir seksualumu buvo ne tik individualios aistros simbolis, bet ir plačiai suprantamas kaip vaisingumo principas, svarbus visai bendruomenei. Jos šventyklose, ypač Uruke, buvo atliekamos šventosios vedybos ir vaisingumo ritualai, kuriuose dalyvaudavo jos kunigai ir kunigės. Šie ritualai simbolizavo derlių ir klestėjimą, nes Inana buvo laikoma gyvybinės jėgos įsikūnijimu.
Ištarė, jos Babilono ir Asirijos atitikmuo, tapo dar plačiau žinoma ir gerbiama. Ji buvo Babilono miesto globėja, ir jos kultas buvo susijęs su įvairiomis religinėmis apeigomis, įskaitant vaisingumo šventes ir karo ceremonijas. Jos dvilypumas tarp meilės ir karo padarė ją neįprastai universalia dievybe, garbinama tiek moterų, tiek vyrų. Ištarės garbinimas siekė netgi kitus regionus – ji buvo identifikuojama su graikų Afroditė ir fenikiečių Astarte.
Vienas iš Inanos/Ištarės mitų, kuris gerai atspindi jos galingą ir sudėtingą prigimtį, yra jos santykiai su Demuziu (Tammuzu), ganytojų ir augalijos dievu. Po to, kai ji sugrįžo iš požemio pasaulio, Inana įniršo, kad Demuzis jos nepakankamai gedėjo, ir jį pasmerkė gyventi požemiuose pusę metų, simbolizuojant gamtos ciklus ir derliaus kaitą.
Ištarės vardas taip pat minimas „Epopejoje apie Gilgamešą“, kurioje ji mėgina suvilioti karalių Gilgamešą. Tačiau Gilgamešas atmeta jos pasiūlymą, nurodydamas, kaip ankstesni jos meilužiai patyrė tragiškus likimus. Tai rodo, kad nors Inana/Ištarė buvo meilės dievė, jos meilė galėjo būti pavojinga ir griaunanti, ne tik gaivinanti ir gyvybinga.
Citata iš Ištarės himno: „Ji yra galinga dangaus karalienė, šviesos davėja, dienos ir nakties valdovė, kurios rankose yra gyvenimo ir mirties galia.“