Popiežius Benediktas XVI
Deus Caritas Est, Dievas yra Meilė, 2005 m. gruodžio 25 d.
Mūsų Šventasis Tėvas, popiežius Benediktas XVI, vienoje frazėje sutalpina tai, ką vadina krikščioniškojo tikėjimo šerdimi: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, o Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4:16). Būti krikščionimi iš esmės reiškia susitikimą su įvykiu – asmeniu, kuris suteikia gyvenimui naują kryptį. Jonas savo evangelijoje aprašė šį įvykį taip: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, […] turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Jėzus paėmė pilną Dievo meilės išraišką, randamą Pakartoto Įstatymo knygoje, ir artimo meilę, randamą Kunigų knygoje, ir sujungė juos į vieną įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Kadangi Dievas pirmas mus pamilo (1Jn 4:10), meilė nebėra vien tik „įsakymas“. Tai yra atsakas į meilės dovaną, kuria Dievas priartėja prie mūsų.
Pasaulyje, kuriame Dievo vardas kartais yra siejamas su kerštu ir kitomis smurto formomis, ši žinia yra laiku. Pirmoje šios enciklikos dalyje Benediktas XVI aptaria meilę iš daugiau spekuliatyvios perspektyvos, kad paaiškintų šią meilės idėją – Dievo nesavanaudiškos meilės ir žmogaus meilės santykį. Antroji dalis yra labiau konkreti, joje jis aptars Bažnyčios vykdomą meilės artimui įsakymą, kurio pagrindinis tikslas yra paskatinti naują energiją ir atsidavimą žmogaus atsakui į Dievo meilę.
I DALIS: MEILĖS VIENYBĖ KŪRINYJOJE IR IŠGANYMO ISTORIJOJE: Kalbos problema
Popiežius mums sako, kad Dievo meilė mums iš karto kelia svarbius klausimus apie tai, kas yra Dievas ir kas esame mes. Jau diskusijos pradžioje jis pripažįsta, kad žodis „meilė“ yra smarkiai išnaudojamas. Vis dėlto vienas meilės tipas išsiskiria: tai yra meilė tarp vyro ir moters. Visi kiti meilės tipai atrodo nublanksta šalia šios meilės. Todėl Šventasis Tėvas klausia, ar iš tiesų visos šios meilės formos yra viena ir ta pati tikrovė, ar mes vieną žodį naudojame apibūdinti skirtingoms realybėms.
Eros ir Agapė – Skirtumai ir vienybė
Benediktas prisimena, kaip senovės graikai manė, kad eros nėra suplanuotas ar norimas, bet veikiau užkrautas žmonėms. Tačiau graikų Senasis Testamentas eros terminą naudojo tik du kartus, o Naujasis Testamentas visai jo nenaudojo. Iš trijų meilės žodžių – eros, filia (draugystės meilė) ir agapė – Naujojo Testamento rašytojai pirmenybę teikė pastarajam. Tai įdomu, nes graikų kalboje agapė buvo retai naudojamas žodis. Jonas savo evangelijoje suteikė žodžiui filia gilesnę prasmę, aprašydamas Jėzaus ir jo mokinių santykius. Eros termino vengimas ir agapė pirmenybė išreiškė kažką išskirtinio apie krikščioniškąją meilės supratimą.
Vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche teigė, kad krikščionybė sugadino eros, nes daugybė jos įsakymų pavertė šį terminą į nuodėmę.
Ar krikščionybė iš tikrųjų sunaikino eros? Šventasis Tėvas dabar kelia šį klausimą: ar krikščionybė tikrai sunaikino eros? Ikikrikščioniškoji Graikija eros laikė tam tikra apsvaigimo forma, dieviškąja beprotybe, kuri įveikia protą. Šio dieviškojo poveikio dėka žmogus patiria aukščiausią laimę. Poetas Vergilijus rašė: „et nos cedamos amori“ (nusileiskime meilei). To meto religijos tokį požiūrį išreiškė derlingumo kultuose ir „šventojoje“ prostitucijoje. Eros buvo šlovinama kaip dieviška galia, kaip dalyvavimas dieviškajame.
Senasis Testamentas griežtai pasipriešino šiai religijos formai. Jis neatmetė eros, bet paskelbė karą jo iškreiptai ir destruktyviai formai. Šventyklos prostitutės, toli gražu nebuvusios deivės, buvo žmonės, kuriuos išnaudojo. Popiežius padaro išvadą, kad apsvaigęs ir nedrausmingas eros nėra kilimas „ekstazėje“ į dieviškumą, o kritimas, žmogaus degradacija. Eros reikia drausminti ir apvalyti, kad jis galėtų tapti mūsų egzistencijos viršūnės, trokštamos palaimos, pranašu.
Benediktas pastebi, kad šis trumpas eros apžvalga parodo tam tikrą meilės ir dieviškumo ryšį. Atsisakymo kelyje vykstantis apvalymas ir brandumas atkuria šią meilės formą jos tikrajai didybei. Priežastis yra ta, kad žmogus yra būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos. Be to, jis yra tikrai savimi tik tada, kai jo kūnas ir siela yra glaudžiai suvienyti. Bandymas būti vien tik kūnu ar siela yra nukrypimas nuo normos. Tai ne vien tik dvasia ar vien tik kūnas myli, bet visas žmogus, būtybė, sudaryta iš kūno ir sielos, myli. Kai abi dimensijos tikrai yra suvienytos, žmogus pasiekia savo pilną ūgį, o meilė, eros, bręsta ir įgyja tikrą didybę.
Popiežius įspėja, kad šiuolaikinis kūno išaukštinimas yra apgaulingas. Eros, redukuotas į gryną „seksą“, tapo preke, daiktu, kurį galima pirkti ar parduoti. Todėl ir pats žmogus tampa preke. Tai yra žmogaus kūno sumenkinimas. Kūnas nebetenka gyvybiškai svarbios mūsų visos būties išraiškos. Sumažintas iki grynai biologinio lygmens, kūno išaukštinimas gali greitai virsti neapykanta kūnui. Krikščionių tikėjimas visada laikė žmogų vienybe dvilypume, kuris sukuria naują kilnumą. Eros šiame kontekste, eidamas per atsisakymo, apvalymo ir gydymo kelią, veda mus anapus savęs, „ekstazėje“ link dieviškumo.
Senojo Testamento Giesmių giesmė, gerai žinoma mistikams ir iš pradžių buvusi meilės dainų knyga, aukštinanti santuokinę meilę, moko, kaip meilė gali pilnai įgyvendinti savo žmogiškąjį ir dieviškąjį pažadą. Graikų kalba šią išvystytą meilės sąvoką, ahabą, išvertė į panašiai skambantį žodį agapę. Tai tapo tipiška biblinės meilės išraiška. Ji nebėra siekianti tik savo naudos, bet ieško mylimojo gėrio. Ji tampa atsisakymu, pasirengimu aukotis. Ji tampa galutine dviprasme prasme: išskirtinumu ir „amžinai“. Meilė žiūri į amžinybę. Iš tikrųjų tai yra „ekstazė“, kaip nuolatinis išėjimas iš į save susitelkusio „aš“, išsilaisvinimas per savęs dovaną. Jėzus sakė savo metu: „Kas stengiasi išsaugoti savo gyvybę, tas ją praras, o kas praranda gyvybę dėl manęs, tas ją išgelbės“ (Lk 17:33).
Biblijos tikėjimo naujovė
Matėme, kad Dievo eros žmogui taip pat yra visiškai agapė. Tai yra meilė, kuri atleidžia. Izraelis įvykdė „svetimavimą“. Ozėjas parodo, kad Dievo agapės meilės dimensija viršija vien tik dosnumą. Dievo aistringa meilė savo tautai – žmonijai – yra tuo pačiu ir atleidžianti meilė. Benediktas sako, kad dėl to krikščionys turi suvokti, kokia didelė Dievo meilė žmogui; kad, tapdamas žmogumi, Dievas seka jį net į mirtį, taip sutaikydamas teisingumą ir meilę.
Eros yra taip išaukštinta ir tuo pačiu apvalyta, kad tampa vienu su agape. Giesmių giesmė, simboliškai vaizduojanti Dievo ir žmogaus abipusį ryšį, tiek žydų, tiek krikščionių literatūroje tapo biblinio tikėjimo esmės išraiška: žmogus iš tikrųjų gali įžengti į vienybę su Dievu – tai jo galutinis siekis. Popiežius sako, kad tai yra vienybė, kuri sukuria meilę: vienybė, kurioje ir Dievas, ir žmogus išlieka savimi, bet tampa visiškai vienu. Apaštalas Paulius taip tai išreiškė: „Kas susivienija su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo“ (1 Kor 6:17).
Meilė Dievui ir artimo meilė
Benediktas pastebi, kad mes liekame su dviem klausimais apie mūsų pačių požiūrį: ar galime mylėti Dievą, nematydami jo, ir ar meilė gali būti įsakyta? Jis pradeda svarstydamas 1 Jono 4:20 („Jei kas sako: ‘Aš myliu Dievą’, bet nekenčia savo brolio, jis yra melagis. Juk tas, kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“), kuris atrodo pabrėžiantis neatskiriamą meilės Dievui ir meilės artimui ryšį. Iš tiesų, artimo meilė yra kelias, vedantis į susitikimą su Dievu. Uždarydami akis prieš savo artimą, mes taip pat apakiname save Dievo atžvilgiu.
Benediktas XVI sako, kad tiesa yra tokia, jog niekas niekada nematė Dievo tokio, koks jis yra. Tačiau Dievas nėra visiškai nematomas mums. Dievas apsireiškė. Jėzuje mes galime matyti Tėvą. Be to, per visą istoriją ir netgi šiandien, jis vis naujai susitinka su mumis vyrų ir moterų, atspindinčių jo buvimą, žodyje, sakramentuose ir ypač Eucharistijoje. Mums reikia išmokti atpažinti šį buvimą kasdieniame gyvenime.
Dievas nereikalauja iš mūsų jausmų, kurių mes negalime patys sukurti. Jis leidžia mums matyti ir patirti jo meilę. Kadangi jis „pirmas mus pamilo“, meilė gali taip pat išsiskleisti mumyse kaip atsakas. Šventasis Tėvas puikiai suvokia, kad meilė nėra vien tik jausmas. Jausmai ateina ir praeina. Anksčiau jis kalbėjo, kaip eros apvalymas ir subrendimas tampa meile pilna šio žodžio prasme. Subrendusi meilė įtraukia visą žmogaus potencialą. Ji apima visą asmenį, paliesdama ir valią, ir intelektą. „Taip“ mūsų valios, susijungusios su Dievo valia, sujungia mūsų intelektą, valią ir jausmus į visapusišką meilės aktą.
Popiežius sako, kad meilė niekada nėra „baigta“ ar pilnai išsivysčiusi. Ji per gyvenimą keičiasi ir bręsta, visada išlaikydama ištikimybę sau. Meilės istorija tarp Dievo ir žmogaus yra valių bendrystė, besiplečianti į minčių ir jausmų bendrystę. Dėl to mūsų valia ir Dievo valia vis labiau sutampa ir nebeatrodo svetimos viena kitai. Galiausiai suvokiame, kad Dievas yra mums arčiau nei mes patys sau. Savęs atsisakymas didėja, o Dievas tiesiog tampa mūsų džiaugsmu.
Taigi artimo meilė, kaip ją skelbė Jėzus, tampa visiškai įmanoma. Su Dievu ir per Dievą aš myliu net tą asmenį, kurio nemėgstu ar net nepažįstu. Aš išmokstu žvelgti į šį kitą asmenį ne vien tik savo akimis ir jausmais, bet iš Jėzaus Kristaus perspektyvos. Žvelgdamas Kristaus akimis, aš galiu suteikti tam žmogui daugiau nei tik jo išorinius poreikius – aš galiu suteikti jam tikrąją meilės „žvilgsnį“, kurios jis trokšta.
Popiežius Benediktas mums sako, kad jei, kita vertus, mes neturime jokio kontakto su Dievu savo gyvenime, mes tada negalime matyti Dievo atvaizdo kitame. Taip pat, artimo susitikimas daro mus jautresnius Dievui. Tik tarnaujant artimui mūsų akys gali atsiverti tam, ką Dievas daro už mus ir kiek jis mus myli. Taigi, Dievo ir artimo meilė yra neatsiejama ir sudaro vieną įsakymą.
Popiežius Benediktas galutinai teigia, kad meilė auga per meilę. Meilė yra „dieviška“, nes ji kyla iš Dievo ir suvienija mus su Dievu. Ji padaro mus „mes“, kuris pranoksta mūsų susiskaldymus ir padaro mus vienu, iki tol, kol galiausiai Dievas tampa „viskuo visuose“ (1 Kor 15:28).
Marija yra vilties moteris tik todėl, kad ji tiki Dievo pažadais. Ji yra tikėjimo moteris, nes tikėjimo dėka ji visiškai susitapatina su Dievo Žodžiu. Kadangi Mergelė Marija yra visiškai pripildyta Dievo Žodžio, ji gali tapti Įsikūnijusio Žodžio Motina. Marija taip pat yra meilės moteris. Tikėdama, ji mąsto su Dievo mintimis ir trokšta su Dievo valia, todėl negali nebūti meilės moteris.
Kai mokiniai pabėga, Marija lieka po Kryžiumi. Per Sekmines jie susirinks aplink ją laukdami Šventosios Dvasios. Šventųjų gyvenimai rodo jų buvimą ir darbą Dieve net po mirties. Artėdami prie Dievo, jie nenusigręžia nuo žmonių.
Žodžiai „Štai tavo motina“ (Jn 19,27) išsipildo kiekvienoje kartoje. Marija iš tiesų tapo visų tikinčiųjų Motina. Dėkingumo liudijimai ateina iš visų laikų, žemynų ir kultūrų. Todėl mes Marijai, Mergelei ir Motinai, patikime Bažnyčią ir jos misiją meilės tarnystėje.
Antroji dalis „Deus Caritas Est“ vadinasi “Caritas: Meilės praktika Bažnyčioje kaip „Meilės bendruomenėje“”.
Ši dalis yra skirta Bažnyčios charitatyviniam (meilės veiklos) darbui ir nagrinėja, kaip Bažnyčia turi praktiškai įgyvendinti meilę Dievui ir artimui.
Popiežius Benediktas XVI šioje dalyje pradeda nuo Šv. Augustino citatos: „Jei matai meilę, matai Švenčiausiąją Trejybę.“ Jis nurodo, kad meilė, ypač kaip pasireiškia per Kristaus auką ant kryžiaus, yra Dievo meilės žmonijai apraiška. Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje, harmoningai suderindama tikinčiųjų širdis su Kristaus širdimi. Meilė tampa pagrindine Bažnyčios misijos išraiška, per kurią Bažnyčia tarnauja visiems žmonėms ir skatina jų visapusę gerovę – tiek fizinę, tiek dvasinę.
Benediktas XVI pabrėžia, kad meilė artimui, pagrįsta meile Dievui, yra kiekvieno tikinčiojo atsakomybė, tačiau tai taip pat yra visos Bažnyčios misija. Nuo pat pradžių Bažnyčia suprato, kad ji turi teikti ne tik dvasinę pagalbą, bet ir rūpintis vargstančiaisiais bei stokojančiaisiais. Pirmieji Bažnyčios diakonai buvo paskirti tam, kad rūpintųsi bendruomenės narių materialiniais poreikiais. Ši tarnystė, vadinama „diakonija“, tapo neatskiriama Bažnyčios struktūros dalimi ir išliko iki šiol.
Popiežius Benediktas pabrėžia, kad teisingumo vykdymas yra valstybių ir politikų pareiga, tačiau Bažnyčia taip pat turi savo vaidmenį. Nors Bažnyčia nėra atsakinga už valstybės administravimą ar politinius sprendimus, ji turi moralinį įsipareigojimą prisidėti prie teisingumo įgyvendinimo per savo socialinę doktriną. Bažnyčia teigia, kad teisingumas ir moralinės vertybės yra susijusios su žmogaus prigimtimi, o ne vien tik su politinėmis ar socialinėmis konstrukcijomis.
Meilės praktika, arba caritas, yra ne tik materialinė pagalba, bet ir dvasinė. Popiežius pabrėžia, kad nors valstybė turi užtikrinti teisingą visuomenės struktūrą, visada liks poreikis žmogaus asmeniškai patirti meilę. Teisingumas negali pakeisti meilės, o biurokratinės sistemos niekada nesuteiks žmogui tos asmeninės globos ir dėmesio, kurių žmogus iš tikrųjų trokšta.
Popiežius Benediktas XVI primena, kad Bažnyčios charitatyvinė veikla turi būti unikali ir nepanaši į kitų socialinių institucijų pagalbą. Krikščioniškoji meilė turi būti paremta ne tik profesionalumu, bet ir nuoširdžiu rūpesčiu, kuriame svarbus „širdies ugdymas“. Meilė artimui neturi būti paprasta pareiga ar priverstinė moralinė nuostata, bet natūralus tikėjimo vaisius.
Bažnyčia turi būti nepriklausoma nuo politinių partijų ir ideologijų, jos veikla turi būti laisva nuo bet kokių išorinių įtakų, siekiant įgyvendinti meilės misiją. Taip pat Benediktas XVI įspėja apie netinkamą meilės naudojimą kaip priemonę skleisti religiją. Jis pabrėžia, kad krikščioniška meilė yra nesavanaudiška ir laisva, tačiau ji neturi išbraukti Dievo ir Kristaus iš šios veiklos, nes tikrasis žmogaus poreikis dažnai yra dvasinis.
Popiežius taip pat pabrėžia, kad tie, kurie dirba Bažnyčios charitatyvinėje veikloje, turi būti įkvėpti Kristaus meilės. Jie turi siekti tarnauti ne iš išorės spaudimo, bet iš vidinio pašaukimo. Jis primena šv. Pauliaus žodžius: „Kristaus meilė skatina mus veikti“ (2 Kor 5:14). Ši veikla turi būti atliekama su nuolankumu ir suvokimu, kad mes esame tik Dievo įrankiai.
Popiežius Benediktas XVI pabrėžia maldos svarbą. Jis nurodo, kad net ir didžiausių poreikių akivaizdoje malda yra būtina, nes iš jos mes semiamės jėgų tarnauti kitiems. Šventieji, tokie kaip Motina Teresė iš Kalkutos, yra puikus pavyzdys, kaip malda tampa neišsemiamu meilės tarnystės šaltiniu.
Antroji dalis pabrėžia Bažnyčios kaip „meilės bendruomenės“ vaidmenį pasaulyje ir parodo, kaip meilės praktika yra neatsiejama nuo krikščioniškosios misijos.