Viešpatie, mūsų Dieve, dangaus ir žemės Kūrėjau,
Kurio gailestingumas plaukia kaip upė,
Pažvelk į mus, kurie plaukiame į tavo galybes,
Ieškodami tavo dosnumo jūrose ir upėse.
Tu, kuris Jėzaus rankomis laiminai žvejus,
Tu, kuris nurodei jiems tinklus mesti į gilumą,
Prašome Tavęs, laimink mūsų kelionę,
Kad galėtume nešti namo ne tik žuvų, bet ir Tavo palaimos.
Duok mums vėjo ramybės ir vandenų skaidrumo,
Kad mūsų pastangos būtų apvainikuotos sėkme,
Bet svarbiausia, duok mums širdžių atvirumo
Priimti, kas iš Tavęs ateina – tiek dosnumą, tiek kuklumą.
Mes atiduodame Tau savo tinklus ir valtis,
Savo rankų darbą ir tikėjimą Tavo Apvaizda.
Kaip Jėzaus mokiniai, mes tikime, kad Tu gali
Tarsi stebuklu pripildyti mūsų tinklus laimikiu.
Bet jei ir tušti sugrįžtume namo,
Tegul mūsų širdys džiaugiasi Tavimi,
Nes didžiausias mūsų laimikis – tai Tavo meilė ir malonė,
Kuri gausi ir visada teikia pilnatvę.
Amen.
Malda siekia išreikšti krikščionišką dėkingumą ir tikėjimą Dievo Apvaizda. Nors maldoje prašoma fizinio laimikio – žuvų, ji taip pat simbolizuoja dvasinį laimikį, kurį Dievas duoda savo žmonėms. Žvejyba čia gali būti suprantama ne tik tiesiogiai, bet ir kaip metafora – Dievo palaiminimų ir malonių paieška kasdieniame gyvenime. Žvejyba nuo pat senų laikų buvo svarbi daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis, tad prašymas sėkmingos žvejybos žvejams yra suprantamas kaip prašymas už kasdienį pragyvenimą, už tai, kas mus maitina.
Jėzus po savo prisikėlimo apsireiškė mokiniams prie Galilėjos ežero, kur mokiniai, visą naktį nesugaudę nė vienos žuvies, sulaukė Viešpaties žodžių: „Meskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.“ Ir kai paklausė, pagavo tiek žuvų, kad vos neplyšo tinklas. (Jn 21, 6).
Citata parodo, kad sėkmė ateina iš Viešpaties ir jog mūsų pastangos, kai jos sutampa su Jo valia, yra apvainikuojamos gausiais palaiminimais. Maldoje taip pat pabrėžiama, jog svarbiausia yra ne žuvys, bet tikėjimas ir meilė Dievui, kuris suteikia ne tik materialinius, bet ir dvasinius turtus. Žvejų malda.