Tik Kristuje mano viltis,
Mano jėga, šviesa – tai Jis,
Tai pamatas, tvirta uola,
Kurios neįveiks jokia audra.
Kokia Jo meilė nuostabi!
Ir Jo ramybė kaip gili!
Paguoda mano liūdesy…
Aš pasikliauju Kristumi.
Tai Kristus – kūnu žmogus,
Dievas, tapęs kūdikiu.
Tai Dievo meilės dovana,
Paniekinta mūsų, atstumta,
Jis mirė kryžiaus mirtimi
Ir mus atpirko savimi.
Žmonių kaltė ant Jo pečių…
Per mirtį Jo aš gyvenu.
Kapo rūsy gulėjo Jis –
pasaulio Šviesa tamsos glėby,
Bet trečią dieną su aušra
Jis prisikėlė garbėje.
Kokia didinga pergalė!
Įveiktas prakeiksmas kaltės!
Dabar tikrai aš Jo esu,
Atpirktas brangiausiu Jo krauju.
Aš nebijau daugiau mirties –
Kristaus galia many klestės.
Likimą Jam atidaviau
Iki paskutinio atodūsio.
Nei pragarai, nei joks žmogus
Neišplėš manęs iš Jo delnų!
Kol Jis sugrįš ir kvies namo,
Aš pasikliausiu Viešpačiu.
Giesmėje „Tik Kristuje mano viltis“ iš Keith Getty ir Stuart Townend kūrybos išryškėja gili tikėjimo ir pasitikėjimo Jėzumi tema. Jis apibūdinamas kaip tvirta uola, suteikianti jėgą ir šviesą, nes jo meilė ir ramybė yra nuostabios ir gilios. Kristaus atėjimas į pasaulį kaip žmogaus, Dievo, tapusio kūdikiu, simbolizuoja didelę Dievo meilės dovaną, kuri buvo paniekinta ir atstumta, tačiau Ji mirė kryžiaus mirtimi, atpirkdama žmoniją. Giesmėje akcentuojama Jo pergalė prieš mirtį ir prakeiksmą, kas suteikia tikinčiajam vilties ir drąsos. Dėkingumas už išgelbėjimą per Kristaus kraują ir pažadas pasikliauti Jo galia, net kai ateina išbandymai, kuria stiprų ryšį su Dievu. Giesmė kviečia nuolat pasitikėti Viešpačiu, kol Jis sugrįš, teikiant ramybę ir viltį amžinybėje.