Biblija, nors ir nėra tiesiogiai orientuota į vaikų gyvenimo smulkmenas, visgi turi gilių filosofinių ir teologinių minčių apie vaikus, tačiau dažnai šios idėjos nėra akcentuojamos tiesmukai.
Vienas iš ryškiausių momentų, kai Jėzus kalba apie vaikus, yra evangelijose, pavyzdžiui, Mato 18:3: „Iš tiesų sakau jums, jei nepasirodysite kaip maži vaikai, neįeisite į Dangaus karalystę.“ Ši citata puikiai atspindi Jėzaus požiūrį į vaikų tyrumą ir nuolankumą, paversdamas juos tikėjimo pavyzdžiu suaugusiems. Vaikai laikomi simboliu paprastumo, nesugadintos dvasios ir pasitikėjimo Dievu. Tačiau ši metafora retai virsta platesniu vaikų gyvenimo aprašymu Biblijoje, ir jų tiesioginis vaidmuo yra minimalus. Biblija daugiau dėmesio skiria suaugusiųjų istorijoms, kovoms, taisyklėms ir priesakams, todėl gali susidaryti įspūdis, kad vaikai nėra esminė Biblijos pasakojimų dalis.
Krikščionybės teologijoje vaikai taip pat dažnai minimi daugiau kaip simbolis nei konkreti realybė. Vaikystė suvokiama kaip nekaltumo ir tyrumo laikotarpis, tačiau dėl jos natūralios laikinumo, dauguma teologinių svarstymų koncentruojasi į suaugusiųjų veiksmus ir sprendimus. Pavyzdžiui, vaikai turi būti pakrikštyti, nes jie patys dar negali sąmoningai pasirinkti tikėjimo. Šis mokymas rodo krikščionišką požiūrį, kad tikėjimas ir dvasingumas yra daugiausia suaugusiųjų atsakomybė, nors ir nepašalina vaikų iš religinio paveikslo.
Filosofiškai galime klausti, kodėl vaikai nėra plačiau aptariami. Vienas galimas atsakymas slypi tame, kad dauguma biblinės literatūros buvo skirta bendruomenėms, kurios didžiausią dėmesį skyrė moralinėms ir socialinėms suaugusiųjų problemoms. Biblija buvo parašyta visuomenėje, kurioje vaikai buvo matomi kaip dar nesubrendę asmenys, o tikrasis gyvenimas prasideda suaugus, kai žmogus gali priimti savarankiškus sprendimus ir vykdyti moralinius įsipareigojimus. Todėl daugiau dėmesio skiriama suaugusiųjų gyvenimo etapui ir jų atsakomybei prieš Dievą.
Kita vertus, Biblija daugelyje vietų išreiškia didelę pagarbą vaikams kaip Dievo dovanai. Psalmių knygoje sakoma: „Štai Viešpaties dovana – vaikai, įsčių vaisius – jo atlygis“ (Psalmė 127:3). Tai parodo, kad vaikai laikomi brangiu ir vertingu palaiminimu, tačiau apie jų gyvenimą, augimą ar kasdienybę nėra pasakojama detaliau.
Biblijoje taip pat galime rasti pavyzdžių, kai vaikai tampa Dievo veikimo įrankiais, pavyzdžiui, Mozės istorija. Mozė, dar kūdikis, išgelbėjamas iš vandens ir užaugęs tampa didžiu Dievo pranašu. Tačiau ir čia daugiau dėmesio skiriama jo vėlesniam gyvenimui bei suaugusiųjų sprendimams.
Kodėl vaikai neatrodo esminė Biblijos tema? Galima teigti, kad dėl to, jog Biblija pirmiausia orientuota į suaugusiųjų gyvenimą ir jų santykį su Dievu. Tačiau tai nereiškia, kad vaikai ignoruojami. Jie suvokiami kaip moralinė ir dvasinė vertybė, kaip ateities nešėjai, tačiau tikėjimo kelyje visgi daugiausiai dėmesio skiriama suaugusiųjų atsakomybei ir sprendimams.