Knyga nagrinėja vieną iš giliausių žmogaus ir dieviškumo santykio temų – Dievo praradimą ir jo paiešką. Knyga analizuoja skirtingus ateizmo tipus: psichologinį ir metafizinį, ir kaip jie veikia tiek asmenį, tiek visuomenę. Psichologinis ateizmas apibūdinamas kaip subjektyvus, asmeninis netikėjimas, kuriame individas pats atmeta Dievo buvimą, tačiau tai nedaro didelės įtakos visuomenės struktūrai. Priešingai, metafizinis ateizmas – tai visos kultūros ar visuomenės netikėjimas, kuris paveikia meną, moralę, viešąjį gyvenimą ir žmogaus kūrybą.
Autorius aiškiai pastebi, kad šiuolaikinė kultūra tapo ateistinė, nes senasis Dievo supratimas, kurį formavo graikiška ir romėniška filosofijos tradicijos, nebegali patenkinti modernios žmogaus dvasios poreikių. Dievas, kaip judėjimo variklis, arba kaip teisingas teisėjas, atrodo pernelyg statiškas, o šiuolaikinis žmogus trokšta dinamiškesnio ir prasmingesnio Dievo, kuris atspindėtų jo išsivysčiusią sąmonę. Pavyzdžiui, autorius pateikia citatą iš Levo Tolstojaus, kuri pabrėžia, kad netikėjimas į Dievą nėra ženklas, jog Dievas neegzistuoja, o tik parodo, kad žmogaus suvokimas apie Dievą buvo neteisingas. Tai skatina žmogų ieškoti naujo, gilesnio Dievo supratimo, o ne atmesti jį visiškai: „Jei nebetiki į tą Dievą, į kurį pirmiau tikėjai, tai dėl to, kad tavo tikėjime buvo kažkas klaidinga ir tau reikia stengtis geriau suprasti, ką vadini Dievu.“
Svarbiausia knygos mintis – būtinybė ieškoti Dievo savo viduje, o ne išorinėje pasaulio realybėje. Remdamasis šv. Augustinu, autorius siūlo atsigręžti į save, nes tiesa ir Dievas slypi žmogaus viduje: „Noli foras ire, in te ipsum redde; in interiore homine habitat Veritas“ (Šv. Augustinas). Tačiau šiuolaikinis žmogus, pasak autoriaus, pernelyg atitolęs nuo savo tikrosios prigimties, tyrinėja save šaltai ir objektyviai, bet nesistengia augti doroviškai. Tai, savo ruožtu, dar labiau atitolina nuo Dievo, nes religinė patirtis prasideda nuo asmeninės tragedijos, sielos chaoso pergyvenimo ir noro surasti dievišką tvarką.
Knyga kalba apie įvairius kelius į Dievą: vienas iš jų yra metafizinis, kur žmogus ieško Dievo per mąstymą ir filosofinius įrodymus, o kitas – religinis, kuris yra labiau asmeninis ir intuityvus. Autorius pabrėžia, kad šiuolaikiniam žmogui nebereikia teodicėjos argumentų, kad įrodyti Dievo egzistavimą. Daug svarbiau yra išmokyti žmogų, kaip surasti Dievą savo sieloje, kaip sukurti tikrą, gyvą ryšį su juo.
Knygoje analizuojama ir modernios kultūros tuštuma, kai iš jos buvo pašalinta religija. Ši tuštuma, pasak autoriaus, veda žmoniją link ateizmo ir praranda sąryšį su tradicinėmis vertybėmis. Tačiau, kaip pastebi M. Scheleris, žmogus niekada negali visiškai prarasti tikėjimo – net jei jis nebepasitiki Dievu, jis pradeda tikėti stabais, kurie atstoja Dievą žmogaus sieloje. Tai rodo, kad tikėjimas, nors ir transformuotas, išlieka žmogaus prigimties dalimi.
Knyga yra gili religinės filosofijos analizė, kuri siūlo žmogui atnaujinti santykį su Dievu, atsigręžiant į savo vidų ir atrandant naują Dievo supratimą. Tai nėra lengvas kelias, tačiau autorius tikisi, kad modernioji dvasia ras jėgų sukurti naują Dievo interpretaciją, artimesnę žmogaus širdžiai ir sielai, nei graikiškos ar romėniškos sampratos. Skaitytojui, kuris ieško gilesnio religinio sąmoningumo ir nori suprasti šiuolaikinio pasaulio dvasinius ieškojimus, ši knyga gali tapti įkvėpimo šaltiniu.