Romano „Ant kelių tik prieš Dievą“ autoriaus Artūro Žilio kūrinys yra aštrus, provokuojantis pasakojimas, kuris remiasi asmeninėmis patirtimis, kurias autorius išgyveno psichiatrinėje ligoninėje, o taip pat jo vaizduotės vaisiais, pridedant nusikalstamo pasaulio ir „banditiškųjų romanų“ žanro elementus. Nors pats autorius patyrė tam tikrą psichologinį sukrėtimą ir rašo iš asmeninės perspektyvos, knygos veikėjas Jonas Varenas įgyja savo charakterį – jis tampa ne tik pasakotoju, bet ir kietu, nepalaužiamu personažu, kurio moralės normos ir gyvenimo būdas kyla iš nusikalstamo pasaulio.
Knygoje susipina realybė ir fikcija. Autoriaus žodis išduoda, kad Žilis knygoje siekia aprašyti savo asmenines patirtis su psichiatrijos sistema – beprotnamio patirtis, paranoja, psichologinės problemos, kurios užvaldė jo gyvenimą. Tačiau tuo pačiu jis subtiliai išjuokia tą sistemą, parodijuoja ligoninės personalą ir elgesį su pacientais. Pats Varenas tampa tam tikra priešingybe šiems personažams – jis yra tas, kuris išlieka stipriausias, kuris nepasiduoda ir kuris nuolat kovoja už savo teises, net jei tai reiškia smurtą.
Vareno pasakojimas yra kupinas žiaurumo, vulgarumo ir tamsaus humoro. Jis yra veikiamas aplinkinių grėsmės, nuolatiniame nerime ir psichologiniame spaudime. Jo žodžiai atskleidžia vidinę įtampą, gal net tam tikrą beviltiškumą, tačiau tuo pačiu ir aštrų norą kovoti už savo vertybes, net jei jos prieštarauja visuomenės normoms. Įvairūs anekdotai, kuriuos jis pasakoja, sukuria kontrastą tarp žiaurios realybės ir komiškos parodijos.
Knygos pagrindinė mintis – žmogaus atsparumas ir gebėjimas juoktis net iš pačių skaudžiausių patirčių. Tai tamsus, satyrinis žvilgsnis į visuomenę ir jos ribojimus, kuriuose autorius ieško prasmės per juoką, pasipriešinimą ir aštrų žodį. Varenas neigia „sveiko proto“ ribas, o jo kelionė į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę tampa simboline kova tarp individualumo ir sistemos.
Romanas rodo tą žiaurumą, su kuriuo Varenas susiduria kasdieniame gyvenime. Pavyzdžiui, epizodas, kai jis buvo sumuštas keturių vyrų, simbolizuoja fizinį smurtą, su kuriuo jis susiduria. Jo atsakas – planai atkeršyti – rodo ne tik jo fizinį atsparumą, bet ir tam tikrą moralinį iškreiptumą, kai smurtas tampa būdu atgauti kontrolę.
Knyga tinka skaitytojams, kurie domisi žiauriais, provokuojančiais ir nestandartiniais pasakojimais apie nusikalstamą pasaulį ir psichikos sveikatą. Autorius naudoja nefiltruotą, necenzūruotą kalbą, todėl romanas N-18 amžiaus kategorijoje. Šiame kūrinyje galima rasti ir giliau slypinčią mintį – apie tai, kaip mūsų visuomenė žiūri į psichikos ligonius ir kaip sistema dažnai elgiasi su jais kaip su „paršiukais“, o ne žmonėmis.