Šiuolaikinis pasaulis, iškeliantis technikos pažangą į gyvenimo centrą, dažnai susiduria su vidine tuštuma, kurią atspindi nihilizmo fenomenas. Tai ypač ryšku visuomenėse, kuriose vyrauja utilitaristinis požiūris į gyvenimą – kai gyvenimo prasmė ir vertybės apsprendžiamos tik pagal naudingumą. Techninė pažanga suteikė žmogui daugybę įrankių ir galimybių, tačiau per ilgą laiką ji tapo vieninteliu dominuojančiu gyvenimo būdu, kuris išstumia gilesnes žmogiškąsias vertybes ir dvasingumą.
Kaip pastebi K. Jaspersas ir E. Jüngeris, technika savaime nėra nei nihilistiška, nei antinihilistiška. Ji tampa pavojinga tik tada, kai žmogus iškelia ją aukščiau savo vidinių dvasinių vertybių. Nihilizmas kyla ne iš technikos, o iš žmogaus „sutechnėjimo“ – kai technika tampa ne tik įrankiu, bet ir gyvenimo tikslu. Šis perėjimas į utilitaristinį gyvenimo supratimą, kai viskas matuojama tik per naudą, galiausiai veda į gilią prasmės krizę.
Technika, būdama tik įrankiu, negali atsakyti į esminius žmogaus egzistencinius klausimus. Todėl kai technika suabsoliutinama, žmogus praranda gilesnį ryšį su pasauliu ir savimi. Žmogus dvasiškai tuštėja, nes gyvenimo tikslas yra nukreiptas į žemiškus patogumus ir naudą, o ne į aukštesnę prasmę. Tokia padėtis sukelia vidinį susvetimėjimą, kuriame žmogus neberanda prasmės savo gyvenime, net jei jis materialiai gyvena geriau.
Nihilizmas, kaip technikos epochos dvasinis fenomenas, atveria naujus iššūkius žmogaus prigimčiai ir egzistencijai. Iš esmės tai ne technika veda žmogų į nihilizmą, o dvasinis susivienodinimas su ja. Nihilizmas tampa ypač aktualus šiuolaikiniam žmogui, kuris praranda ryšį su moraliniais ir dvasingaisiais principais, nes gyvenimo prasmė vis labiau matuojama pagal tai, kas yra naudinga. Šiuo požiūriu nihilizmas kyla iš utilitarizmo, kai nauda tampa pagrindine vertybe, o visos kitos vertybės nuvertinamos.
Pagrindinė problema, kurią kelia šis nihilizmas, yra žmogaus klausimas – ką reiškia gyventi gyvenimą, kuriame nėra aukščiausių vertybių, nebesvarbu moralė, sąžinė ar tikėjimas? Tokia būklė veda ne tik į moralinę krizę, bet ir į žmogaus degradaciją kaip laisvos būtybės, kuri gali kurti save pagal dvasines ir moralines vertybes.
Moderniosios technikos amžiuje, kai viskas sutelkta į žemės viešpatavimą ir technologinę pažangą, žmogus praranda savo egzistencinę kryptį. Jis tampa žemės vergu, nes orientuojasi tik į materiališkumą ir pamiršta savo dvasinį pašaukimą. Technikos viešpatavimas sukuria išorinį patogumą, bet tuo pačiu metu naikina vidinę žmogaus esmę.
Kad išvengtume šios nihilistinės bedugnės, būtina grįžti prie klausimų apie žmogaus prasmę, kurių negalima atsakyti tik technikos ar naudos požiūriu. Būtina suvokti, kad žmogus yra daugiau nei tik technikos kūrinys ar naudos siekėjas. Jo esmė yra dvasinis būvis, kuris reikalauja aukštesnių tikslų ir vertybių nei vien tik materialinė nauda.
Galima pasakyti, kad technikos pažanga ir nihilizmas yra glaudžiai susiję su šiuolaikiniu žmogaus gyvenimo būdu, tačiau tikrasis iššūkis yra žmogaus gebėjimas nepasiduoti šiai paviršutiniškai pasaulio sampratai ir ieškoti aukštesnės prasmės, kuri suteiktų jo gyvenimui tikrą vertę.