Vienas iš pagrindinių krikščioniškojo tikėjimo elementų, dažnai pamirštamų šiuolaikinėje visuomenėje, yra Dievo (Viešpaties) baimė. Ši sąvoka, minėta tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente, susijusi ne su žmogaus baime pasaulinių jėgų atžvilgiu, bet su gilios pagarbos, nuolankumo ir atsakomybės jausmu Dievui. Dievo baimė skatina žmogų gyventi sąmoningai, atsakingai ir garbingai, siekiant laikytis Jo įsakymų ir vertybių.
Nors ši baimė šiandien dažnai suprantama tik kaip dvasinė, praeityje ji buvo pabrėžiama kaip pamaldumo pagrindas. Šventajame Rašte yra daug nuorodų į ją, pradedant Abraomo, Izaoko bei Mozės istorijomis. Dievo baimė buvo tai, kas palaikė žmones gyvenimo kelyje, neleidžiant jiems pakrypti nuo doros kelio.
Ši baimė taip pat glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo kokybe ir išganymu. Jėzus, kalbėdamas apie Dievą, ragino žmones ne tik mylėti, bet ir bijoti Jo, kaip to, kuris turi galią ne tik duoti, bet ir atimti gyvybę. Tai ne siaubo baimė, o pagarba, kuri leidžia suprasti Dievo didybę ir Jo nuosprendžių svarbą.
Dievo baimė – tai esminė kiekvieno tikinčiojo gyvenimo dalis. Ji apima tiek sąmoningą rūpinimąsi savo dvasine būkle, tiek ir kasdienį elgesį su kitais.
Viešpaties baimė yra svarbus Biblijos mokymo elementas, apibūdinantis žmogaus santykį su Dievu. Tai sąvoka, kuri apima ne tik emocinę reakciją ar baimę tradicine prasme, bet ir gilų dvasinį suvokimą apie Dievo didybę, šventumą ir žmogaus priklausomybę nuo Jo.
Pirmiausia, Viešpaties baimė neretai pasireiškia emocijomis, kurios kyla susidūrus su dieviškuoju pasireiškimu. Biblijoje minimi atvejai, kai žmonės, susidūrę su Dievo tikrove, patirdavo baimę ar net siaubą. Pavyzdžiui, moterys, atėjusios prie tuščio Jėzaus kapo, buvo „persigandusios“ (Mk 16, 8). Tačiau beveik visuomet po šių emocijų skamba raminantys žodžiai: „Nebijokite.“ Tai rodo, kad pradinė emocinė reakcija turėtų užleisti vietą pasitikėjimui ir ramybei. Religinė baimė nėra tikslas savaime, ji yra kelias į gilesnį pasitikėjimą Dievu.
Biblinėje kalboje Viešpaties baimė dažnai reiškia ištikimybę ir paklusnumą Dievo įstatymams. Pavyzdžiui, Pakartoto Įstatymo knygoje rašoma: „Bijoti Viešpaties, eiti Jo keliais, mylėti Jį ir Jam tarnauti visa savo širdimi ir siela“ (Įst 10, 12). Tokiu būdu baimė virsta gyvenimo nuostata, kurioje derinama pagarba, meilė ir paklusnumas. Tai nėra laikinas jausmas, o ilgalaikis įsipareigojimas laikytis Dievo valios.
Psalmėse Dievo baimė apibūdinama kaip religinių praktikų dalis. Žmonės, kurie „bijosi Viešpaties“, yra tie, kurie laikosi Sandoros ir ištikimai vykdo Jo įsakymus (Ps 103, 18). Be to, Viešpaties baimės galima mokytis: „Ateikite, klausykitės manęs; aš mokysiu jus pagarbios Viešpaties baimės“ (Ps 34, 12). Mokymas apie Viešpaties baimę nėra skirtas išgąsčiui sukelti, o ugdyti pasitikėjimą Dievu ir įkvėpti gyvenimą pagal Jo valią.
Pranašo Izaijo knygoje Viešpaties baimė apibūdinama kaip priešingybė žmonių baimei. Izaijas rašo, kad reikia bijoti tik Dievo, o ne žmonių ar jų nuomonių (Iz 8, 11-13). Ši baimė reiškia visišką priklausomybę nuo Dievo, nukreipiant visą emocinę ir dvasinę energiją į Jį. Tai nėra grynai emocinis ar intelektualus procesas, bet gilus pasitikėjimas Dievu kaip vieninteliu šaltiniu, teikiančiu apsaugą ir išganymą.
Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams ragina darbuotis savo išganymui „su baime ir drebėjimu“ (Fil 2, 12). Ši frazė išreiškia nuolankumą ir atsakomybę Dievo akivaizdoje. Tikėjimas nėra tik intelektualus įsitikinimas, o dinamiškas procesas, reikalaujantis atidumo, pasitikėjimo ir nuolankumo. Šis „drebėjimas“ reiškia gyvą suvokimą, kad išganymas yra Dievo darbas žmoguje, todėl žmogaus dėmesys ir pagarba turi būti nukreipti į Jį.
Dievo baimė, kaip Šventosios Dvasios dovana, reiškia nuolankumą ir pripažinimą, kad Dievas yra viso gėrio šaltinis. Ji moko žmogų suvokti savo vietą Dievo kūrinijoje ir priimti Jo valią su pasitikėjimu. Psalmių autoriai Viešpaties baimę dažnai sieja su šlovinimu: „Šlovinkite, garbinkite, drebėkite prieš Viešpatį“ (Ps 22, 24). Tokia baimė tampa dvasine būsena, kurioje pagarba Dievui persipina su šlovinimu, nuostaba ir meile. Tai ne baimė, kuri atstumia, bet tokia, kuri artina prie Dievo ir skatina žmogų gyventi tikėjimu bei paklusnumu.