Filosofoje apie laisvę ir tikėjimą dažnai kyla klausimų apie tai, ką reiškia būti tikrai laisvu žmogumi, ypač kai egzistuoja dieviškieji įsakymai ir nurodymai. Ką reiškia laisvė tikinčiajam, kai jis yra kviečiamas laikytis Dievo valios ir įstatymų?
Vienas esminis klausimas: ar laisvė yra galimybė daryti viską, ką nori, ar tai yra galimybė pasirinkti tai, kas yra gera? Krikščioniškoje tradicijoje laisvė suprantama ne kaip neribota galimybė elgtis bet kaip, bet kaip gebėjimas pasirinkti gėrį ir siekti Dievo valios. Tikrasis laisvės pobūdis, anot šios filosofinės krypties, slypi gebėjime laisvai rinktis, bet taip pat suvokti, kad pasirinkimai turi pasekmes. Dievas „davė žmogui galią laisvai pasirinkti“ (Sir 15, 14), kad šis galėtų siekti tobulumo ir palaimos per laisvą valią.
Laisvės supratimas kaip „galia veikti ar neveikti“ pabrėžia žmogaus atsakomybę už savo pasirinkimus. Tai nėra laisvė nuo visų taisyklių, o laisvė rinktis savo kelią – tai laisvė rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkus blogį, pasekmės gali būti skaudžios tiek dvasiniame, tiek fiziniame lygmenyje. Bet rinktis gėrį – tai iš esmės rinktis tai, kas mus veda arčiau Dievo ir harmonijos su pasauliu.
Įsakymai ir nurodymai, kaip Dievo įsakymai, gali atrodyti kaip ribojantys, tačiau krikščionybė teigia, kad jie iš tikrųjų veda į didesnę laisvę – laisvę nuo nuodėmės ir blogio. Kartu kyla klausimas, ar laisvė daryti tai, ką nori, yra tikra laisvė, jei tas noras dažnai atveda į destrukciją, tuštumą ar priklausomybes. Pagal šią logiką, laisvė rinktis blogį – tai tarsi nevisavertė laisvė, nes žmogus pasirenka tai, kas galiausiai riboja jo gyvenimą.
Krikščioniškame kontekste laisvė nėra paprasta autonomija daryti, ką nori. Tai veikiau sugebėjimas laisvai rinktis gėrį ir siekti tikrojo gyvenimo tikslo – susivienijimo su Dievu. Ši laisvė turi gilų moralinį aspektą: ji nėra tiesiog visų galimybių atvėrimas, bet tai yra kelias į pilnatvę per atsakingus sprendimus.
Gali kilti mintis, kad ši laisvė yra iliuzija – juk jei viskas nurodyta Dievo, ar žmogus iš tikrųjų yra laisvas? Tačiau iš kitos pusės, tikintysis gali sakyti, kad būtent per Dievo nurodymus ir laisvą valią žmogus atranda savo tikrąją tapatybę ir pašaukimą. Kitaip tariant, laisvė be krypties ar be tikslo gali tapti chaotiška ir destruktyvi, o kryptinga laisvė, vedanti į gėrį ir dorybę, yra tikroji laisvės išraiška.
Galima sakyti, kad krikščioniškas požiūris į laisvę pabrėžia sąmoningą pasirinkimą eiti gėrio keliu. Dievo įsakymai čia nėra suvokiami kaip laisvės priešai, bet kaip kelrodžiai, vedantys į pilnatvę ir tikrą laisvę nuo nuodėmės ir blogio. Tad tikintysis gali būti laisvas ne „nepaisant“ Dievo įsakymų, bet veikiau „per“ juos, pasirinkdamas tai, kas atveria tikrą dvasinę laisvę.
Filosofiniai ir teologiniai svarstymai apie laisvę krikščionybėje:
- Galatams 5:1:
„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Todėl stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergijos jungą.“ - Katalikų Bažnyčios katekizmas:
„Laisvė yra galia veikti ar neveikti, kitaip sakant, veikti sąmoningai. Laisvas veiksmas tampa tobulas, kai lygiuojasi į Dievą – aukščiausiąjį Gėrį.“ (KBK 1744) - Šventasis Tomas Akvinietis:
„Laisvė nereiškia galimybės daryti bet ką, ką nori, bet galimybę pasirinkti tai, kas yra gėris.“ (Summa Theologica, I-II, q. 10, a. 1) - Šventasis Augustinas:
„Meilė Dievui ir artimui yra vienintelė tikra laisvė, nes tik ji veda į tikrą gėrį.“ (De libero arbitrio) - Romiečiams 6:22:
„Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs gavote savo vaisių – šventėjimą, o galutinis tikslas – amžinasis gyvenimas.“ - Popiežius Jonas Paulius II:
„Laisvė nesibaigia galimybe pasirinkti; tikroji laisvė prasideda tada, kai žmogus renkasi daryti gera.“ (Veritatis Splendor)
Citatos atspindi teologinę laisvės sampratą krikščionybėje, kur pagrindinis dėmesys skiriamas sąmoningam pasirinkimui tarnauti Dievui ir siekti gėrio.