Šv. Stepono pirmojo kankinio šventė, švenčiama gruodžio 26 d., yra skirta pagerbti šventąjį Steponą, kuris laikomas pirmuoju krikščionių kankiniu. Ši diena seka iškart po Kalėdų ir primena ne tik džiaugsmingą Kristaus gimimą, bet ir pirmuosius krikščionis, kurie už savo tikėjimą atidavė gyvybę. Stepono kankinystė pabrėžia drąsą, atsidavimą ir pasiryžimą skelbti Evangeliją net prieš pavojų.
Steponas yra aprašomas Apaštalų darbuose kaip vienas iš septynių pirmųjų diakonų, paskirtų apaštalų rūpintis našlėmis ir vargšais bei padėti skelbti Evangeliją. Jis buvo ne tik diakonas, bet ir galingas pamokslininkas, skelbiantis Kristaus prisikėlimą. Jo išskirtinis atsidavimas ir tikėjimo jėga padarė jį vienu ryškiausių ankstyvosios Bažnyčios liudytojų.
Stepono kankinystės istorija yra glaudžiai susijusi su jo pamokslu, kurio metu jis drąsiai gynė krikščioniškąjį tikėjimą ir Kristaus viešpatavimą prieš žydų religinės vadovybės priešiškumą. Apaštalų darbuose rašoma, kad Steponas drąsiai kalbėjo Sanhedrino (žydų tarybos) akivaizdoje, kaltindamas juos užmigdymu Dievo valiai ir pranašų persekiojimu. Tai sukėlė didžiulį pyktį tarp žydų lyderių, ir jie pasmerkė Steponą už piktžodžiavimą.
Steponas tapo pirmuoju krikščionių kankiniu, kai buvo užmuštas akmenimis už Jeruzalės miesto ribų. Net ir per mirtį Steponas parodė nepaprastą tikėjimą ir atleidimą. Pasak Apaštalų darbų (Apd 7, 59-60), jo paskutiniai žodžiai buvo: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią“ ir „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės“. Šie žodžiai atspindi Jėzaus žodžius ant kryžiaus, kai jis meldėsi už savo persekiotojus, ir rodo, kad Steponas ne tik buvo ištikimas Kristaus sekėjas, bet ir įgyvendino meilės bei atleidimo priesakus iki pat mirties.
Vienas reikšmingas aspektas Stepono kankinystėje yra Sauliaus, vėliau tapusio apaštalu Pauliumi, buvimas šalia šio įvykio. Apaštalų darbuose rašoma, kad Saulius (kuris vėliau, atsivertęs, tapo šv. Pauliu) pritarė Stepono nužudymui. Tai dar labiau sustiprina simboliką, kaip Dievo malonė gali veikti, net ir tiems, kurie iš pradžių priešinosi tikėjimui.
Šv. Stepono šventė ne tik pagerbia jo kankinystę, bet ir kviečia tikinčiuosius būti drąsiais savo tikėjimo liudytojais. Ji primena, kad tikėjimas kartais gali reikalauti aukos, tačiau Kristaus sekimas yra vertingesnis už bet kokį žemišką atlygį. Stepono pasiryžimas nešti Evangelijos šviesą net persekiojimo akivaizdoje yra pavyzdys visiems tikintiesiems apie dvasinę stiprybę ir Dievo malonės veikimą net sunkiausiose situacijose.
Lietuvoje, kaip ir kitose katalikiškose šalyse, šv. Stepono šventė dažnai vadinama antroji Kalėdų diena. Ši diena taip pat siejama su labdaringais darbais ir rūpesčiu artimui, ypač tiems, kuriems reikia pagalbos ir paramos. Šventasis Steponas buvo diakonas, kurio pašaukimas buvo tarnauti vargšams ir silpniesiems, todėl šią dieną dažnai skatinama atlikti gerus darbus ir dalintis su stokojančiaisiais.
Biblinis Stepono kankinystės aprašymas randamas Apaštalų darbuose:
Apaštalų darbai 7:55-60
„Steponas, būdamas pilnas Šventosios Dvasios, pažvelgė į dangų ir pamatė Dievo šlovę ir Jėzų stovintį Dievo dešinėje. Ir jis tarė: ‘Štai, matau atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.’ Jie užsikimšo ausis, vieningai puolė ant jo, nutempė jį už miesto ir ėmė jį užmėtyti akmenimis. O liudytojai pasidėjo savo drabužius prie jaunuolio, vardu Sauliaus, kojų. Užmušami akmenimis, Steponas šaukė: ‘Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią.’ Ir, parpuolęs ant kelių, sušuko galingu balsu: ‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės.’ Tai pasakęs, užmigo.“
Ištrauka parodo Stepono kankinystės dramą ir jo dvasinį pasiruošimą. Net mirties akivaizdoje jis išlaikė ramybę ir pasitikėjimą Dievo globa.
Šv. Stepono pirmojo kankinio šventė kviečia krikščionis apmąstyti tikėjimo stiprybę, atleidimo galią ir ištikimybės Kristui svarbą. Ji taip pat primena, kad dvasinė pergalė kartais pasiekiama ne per išorinę jėgą, bet per nuolankumą, meilę ir atleidimą net tiems, kurie mus persekioja.