Rokinės, arba Šv. Roko diena, švenčiama rugpjūčio 16 dieną, yra skirta pagerbti šventąjį Roką, kuris yra žinomas kaip keliautojų, ligonių ir maru sergančiųjų globėjas. Šv. Rokas buvo išskirtinis viduramžių šventasis, kuris, atsisakęs turtų ir privilegijų, savo gyvenimą paskyrė ligonių ir vargšų priežiūrai. Jo gyvenimas tapo simboliu krikščioniškosios gailestingumo ir atsidavimo dorybėms.
Šv. Rokas gimė Prancūzijoje, Montpeljė mieste, apie 1295 metus, turtingoje šeimoje. Nors jis buvo kilmingos šeimos narys, dar jauname amžiuje priėmė nuolankumo ir atsižadėjimo gyvenimo būdą. Netekęs tėvų, Rokas išdalino savo paveldėtą turtą vargšams ir iškeliavo į piligriminę kelionę į Romą. Tuo metu Europą siaubė maro epidemija, o Rokas pasiryžo rūpintis maru sergančiais ligoniais. Jis lankė ligonines, slaugė ligonius ir daugelį jų stebuklingai išgydė, tiesiog padėdamas rankas ar pažymėdamas juos kryžiaus ženklu.
Pasak legendos, keliaudamas Rokas pats susirgo maru, todėl pasitraukė į mišką netoli Pjačencos miesto, nenorėdamas užkrėsti kitų. Ten jį slaugė šuo, kuris kiekvieną dieną atnešdavo duonos, taip padėdamas Rokui išgyventi. Ši istorija tapo populiaria legenda, o šuo su duonos gabalėliu burnoje tapo Šv. Roko atributu, dažnai vaizduojamu jo skulptūrose ir paveiksluose.
Po pasveikimo Rokas sugrįžo į gimtąją Prancūziją, tačiau buvo klaidingai apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas. Po penkerių metų kalėjime jis mirė, niekam nepranešęs apie savo kilmę. Tik po jo mirties buvo atrasti stebuklingi ženklai ant jo kūno, kurie patvirtino jo šventumą.
Šv. Rokas buvo greitai pripažintas šventuoju dėl savo nesavanaudiško atsidavimo ligonių priežiūrai ir dėl stebuklingų išgijimų, kurie lydėjo jo gyvenimą. Po mirties jo relikvijos tapo labai gerbiamos, o jis pats tapo vienu populiariausių šventųjų Europoje, ypač marų metu, kai tikintieji prašydavo jo užtarimo ir apsaugos nuo ligų. Šventasis Rokas taip pat tapo keliautojų globėju, nes didelę dalį savo gyvenimo praleido kelionėse, rūpindamasis kitais.
Lietuvoje Roko diena, arba Rokinės, buvo švenčiamos daugelyje parapijų, ypač tose, kurios turėjo Šv. Roko bažnyčias ar koplyčias. Šv. Rokas buvo laikomas kaimų globėju ir ligonių sergėtoju, todėl per Rokinės dieną tikintieji dažnai eidavo į bažnyčias melstis už sveikatą ir prašyti apsaugos nuo ligų. Tai taip pat buvo diena, kai žmonės dėkojo už derlių ir meldė geros sveikatos šeimoms bei gyvuliams, nes buvo tikima, kad Šv. Rokas gali apsaugoti nuo užkrečiamų ligų ir nelaimių.
Šv. Roko gyvenimas įkvėpė daugelį krikščionių sekti jo pavyzdžiu rūpinantis ligoniais ir skurstančiaisiais. Jis yra gerbiamas ne tik dėl savo stebuklingų išgijimų, bet ir dėl savo nuolankumo bei atsidavimo. Roko legenda apie šunį, kuris jam atnešdavo maistą, tapo simboliu Dievo rūpinimosi ir gailestingumo net sunkiausiais laikais. Šis šuns ir duonos motyvas dažnai naudojamas meniniuose vaizdiniuose, kur Rokas vaizduojamas kaip keliautojas, šalia kurio stovi jo ištikimasis šuo.
Šv. Rokas taip pat yra populiarus globėjas ligoninėse ir sveikatos įstaigose, ypač tose, kurios specializuojasi užkrečiamųjų ligų gydyme. Jis yra daugelio Europos šalių globėjas ir vienas iš dažniausiai meldžiamų šventųjų, kai žmones ištinka epidemijos ar kitos sveikatos krizės.
Jo gyvenimas puikiai atspindi daugelį krikščioniškų vertybių, tokių kaip atsidavimas, gailestingumas ir pagalba vargšams. Biblijos citatos, susijusios su tarnavimu ir pagalba kitiems, gali puikiai perteikti Šv. Roko gyvenimo prasmę:
Mato evangelija 25:35-36
„Nes aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte; buvau keleivis, ir mane priglaudėte; buvau nuogas, ir mane aprengėte; buvau ligonis, ir mane aplankėte; buvau kalinys, ir atėjote pas mane.“
Luko evangelija 10:9
„Gydykite ten esančius ligonius ir sakykite jiems: ‘Prisiartino prie jūsų Dievo karalystė!’“
Citatos atspindi Šv. Roko pašaukimą rūpintis ligoniais ir tarnauti Dievui per tarnavimą žmonėms.
Rokinės diena yra puiki proga susimąstyti apie gailestingumo svarbą, mūsų atsakomybę už artimą ir apie šv. Roko pavyzdį, kaip krikščioniška meilė gali padėti kitiems net sunkiausiais laikais.