Antaninės, arba Šv. Antano Paduviečio diena, yra švenčiama birželio 13 dieną ir dedikuota vienam iš garsiausių katalikų šventųjų – Antanui Paduviečiui. Šis šventasis, žinomas kaip pranciškonas ir teologas, gimė 1195 metais Lisabonoje, Portugalijoje, ir savo gyvenimą pašventė Dievui, skelbdamas Evangeliją ir rūpindamasis vargšais. Antanas buvo garsus pamokslininkas, o jo gili išmintis ir nuolankumas padarė jį vienu mylimiausių šventųjų visoje katalikų Bažnyčioje.
Šv. Antanas yra žinomas kaip pamestų daiktų globėjas, ir tikintieji dažnai kreipiasi į jį maldomis, kai nori surasti prarastus daiktus arba atgauti prarastas vertybes. Ši tradicija kilo iš pasakojimo apie Šv. Antano pamokslavimo laikus, kai vienas iš jo mokinių pavogė jo pamokslų knygą. Po Antano maldų knyga buvo stebuklingai grąžinta, o ši istorija tapo pamesto turto grąžinimo simboliu. Nuo to laiko tikintieji dažnai meldžiasi Šv. Antanui, prašydami pagalbos surasti ne tik fizinius daiktus, bet ir dvasines vertybes, kaip tikėjimą, ramybę ar prarastą gyvenimo kryptį.
Šv. Antanas pasižymėjo ne tik savo pamokslininko sugebėjimais, bet ir ypatinga užuojauta bei rūpinimusi vargšais ir nuskriaustaisiais. Jis nuolat dalindavosi maistu su stokojančiaisiais, teikė jiems dvasinę paramą ir tapo jų gynėju prieš socialinį neteisingumą. Todėl Šv. Antano diena dažnai siejama su gailestingumo darbais ir artimo meilės skatinimu. Tikintieji per šią dieną dalinasi su vargšais, teikia labdarą ir meldžiasi už tuos, kurie yra socialiai atskirti arba kenčia nuo skurdo.
Vienas iš žinomiausių Šv. Antano stebuklų yra susijęs su jo gebėjimu pamokslauti gamtai. Legenda pasakoja, kad kartą, kai vietos gyventojai atsisakė klausytis jo pamokslo, Šv. Antanas nuėjo į pakrantę ir pradėjo pamokslauti žuvims. Pasakojama, kad žuvys išėjo į paviršių ir sustojo ties Antano balsu, tarsi klausydamos jo žodžių. Ši legenda atspindi jo gilią dvasinę ryšį su visais Dievo kūriniais ir simbolizuoja jo pamokslų galybę.
Antanas mirė 1231 metais Paduvoje, Italijoje, būdamas vos 36 metų. Nors jis gyveno palyginti trumpą gyvenimą, jo įtaka ir mokymas tapo reikšmingu paveldėjimu Bažnyčiai. Vos praėjus vieneriems metams po jo mirties, jis buvo paskelbtas šventuoju, kas yra vienas iš greičiausių kanonizacijos procesų katalikų istorijoje. Šv. Antanas dažnai vaizduojamas su kūdikiu Jėzumi ant rankų, nes legendose sakoma, kad jis turėjo mistinių regėjimų apie kūdikį Kristų, kuris pasirodė jam kaip Dievo dovana.
Antaninės yra ne tik religinės pamaldos, bet ir diena, kai tikintieji ypatingai meldžiasi Šv. Antanui, prašydami globos ir užtarimo. Jo diena visame pasaulyje švenčiama su įvairiais liaudies papročiais ir giesmėmis. Lietuvoje Antaninės taip pat įgavo liaudišką atspalvį, kai kurie žmonės tikėjo, kad ši diena gali turėti ypatingą galią apsaugoti derlių ir šeimą. Antaninės dažnai būdavo minimos kaip šventės diena, kai žmonės susirinkdavo kartu maldai, vaišėms ir bendravimui.
Šv. Antanas Paduvietis yra globėjas ne tik pamestų daiktų, bet ir mažų vaikų, keliautojų, vargšų ir ligonių. Jis tapo dvasinės pagalbos šaltiniu tiems, kurie ieško Dievo malonės savo gyvenime. Šv. Antano dieną daugelis tikinčiųjų meldžiasi, kad atgautų prarastas vertybes, ir skatina vieni kitus būti dosniais bei atidžiais artimo reikmėms.
Jo gyvenimo dvasia puikiai atspindi Kristaus mokymus apie artimo meilę ir pagalbą vargšams.
Mato evangelija 25:35-40
„Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte; buvau keleivis, ir jūs mane priglaudėte; buvau nuogas, ir jūs mane aprengėte; buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte; buvau kalinys, ir jūs atėjote pas mane. <…> Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte.“
Citata išreiškia pagrindinę Šv. Antano misiją ir gyvenimo prasmę – rūpintis tais, kurie yra labiausiai nuskriausti ir apleisti, nes tokie darbai yra ne tik tarnavimas žmonėms, bet ir Dievui.