Advento I sekmadienis yra pirmoji Advento laikotarpio diena, kuri žymi liturginių metų pradžią ir pradedama pasiruošti Kalėdoms – Jėzaus Kristaus gimimui. Šis sekmadienis yra ne tik pradinė šventės diena, bet ir simboliškai labai svarbi, nes krikščionys pradeda savo dvasinę kelionę, laukdami Gelbėtojo atėjimo. Pirmasis Advento sekmadienis dažniausiai būna lapkričio pabaigoje arba gruodžio pradžioje, o nuo jo prasideda keturių savaičių laikotarpis, kurio metu tikintieji apmąsto ir laukia.
Pirmasis Advento sekmadienis daugelyje bažnyčių yra laikomas šviesos simboliu. Tą dieną uždegama pirmoji Advento vainiko žvakė. Ši žvakė tradiciškai vadinama vilties žvake ir simbolizuoja žmonijos viltį, kad Jėzus, Mesijas, atneš išgelbėjimą. Pirmoji žvakė taip pat simbolizuoja pranašų balsą, kurie Senajame Testamente pranašavo Kristaus atėjimą. Kiekvienas Advento sekmadienis turi savo temą, o pirmojo sekmadienio tema yra budėjimas ir laukimas.
Ši diena kviečia tikinčiuosius būti budriems ir pasiruošusiems, nes, kaip mokoma Evangelijoje, Dievo atėjimas gali įvykti bet kuriuo metu. Tai ne tik laukimas Kristaus gimimo šventės, bet ir ateities laukimas, kai jis grįš kaip pasaulio valdovas. Dėl šios priežasties Pirmasis Advento sekmadienis kviečia tikinčiuosius atidžiai apmąstyti savo gyvenimą, peržiūrėti savo vertybes ir tikėjimo nuostatas.
Tikinčiųjų bendruomenė šią dieną dažnai renkasi į specialias mišias ar pamaldas, kuriose dėmesys sutelkiamas į apmąstymus apie tai, kaip pasiruošti Kristaus atėjimui. Adventas skatina susikaupimą, dvasinę tylą, pasninką ir atgailą. Tuo pačiu šis laikotarpis yra kupinas vilčių ir džiaugsmo, nes krikščionys laukia didžiojo pasaulio šviesos atėjimo.
Pirmojo Advento sekmadienio pamaldos dažnai persmelktos simbolizmu. Bažnyčios puošiamos kukliai, o altoriaus spalva tampa violetinė, simbolizuojanti laukimą ir atgailą. Šventiniai elementai dar nėra dominuojantys, nes tikintieji dar nėra pasiekę džiaugsmingo Kalėdų iškilmingumo. Pamaldose dažnai giedamos ypatingos advento giesmės, kurios skatina susikaupimą ir viltį.
Biblijoje randame daugybę įkvėpimo laukimo temai. Evangelijoje pagal Morkų kalbama apie būtinybę būti pasiruošus, nes niekas nežino nei dienos, nei valandos, kada Viešpats ateis. Ši citata skatina budėti ir neprarasti tikėjimo kasdieniame gyvenime. Pirmasis Advento sekmadienis yra pradžia šio dvasinio budėjimo ir laukimo, kuris apima visą advento laikotarpį.
Kai kurių šalių ir regionų kultūroje Advento I sekmadienis yra ypatingai svarbus kaip šeimos diena, kada uždegama pirmoji žvakė Advento vainike ir pradeda jaustis šventinė dvasia. Tai taip pat laikas, kada šeimos nariai gali pasidalinti malda, susitelkti į ramybę ir tarpusavio supratimą, pasiruošti dvasinei kelionei link Kristaus gimimo.
Advento I sekmadienis simbolizuoja ne tik pradžią, bet ir viltį, tikėjimą, pasiruošimą ir laukimą. Šis laikotarpis kviečia krikščionis ne tik laukti šventės, bet ir dvasinio atsinaujinimo, susitaikymo su Dievu ir žmonėmis. Pirmasis žingsnis šioje kelionėje yra svarbiausias, nes jis nurodo kryptį, kuria krikščionys keliauja link didžiojo stebuklo – Kristaus gimimo.
Citatos iš Biblijos, susijusios su Advento I sekmadieniu:
Morkaus evangelija 13:33-37
„Būkite atidūs ir budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas. <…> Kai jis ateis, teberandąs jus budinčius. Ką sakau jums, sakau visiems: Budėkite!“
Izaijo knyga 40:3
„Dykumoje šaukiančiojo balsas: Paruoškite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
Romiečiams 13:11-12
„Žinodami laiką, kad jau metas jums pabusti iš miego, nes dabar išgelbėjimas yra arčiau mūsų, negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis praeina, o diena artėja.“