Kapa yra iškilmingas, priekyje atviras liturginis apsiaustas, naudojamas Romos katalikų bažnyčioje ir kai kuriose kitose krikščioniškose tradicijose. Ji paprastai būna brangiai dekoruota, pagaminta iš prabangaus audinio ir segama priekyje per sagtį ar kabliuką. Kapa yra skirta ypatingoms apeigoms, tokioms kaip procesijos, adoracijos ar palaiminimai, dažnai dėvima lauke arba kitose ne Mišių liturgijose. Šis apsiaustas paprastai yra dėvimas ant albos ir stulos, o kartais kartu ir su kitais liturginiais drabužiais.
Vienas iš svarbiausių kapos elementų yra jos gobtuvas, kuris šiuolaikinėse apeigose dažniausiai yra daugiau dekoratyvinis nei funkcinis. Gobtuvas dažnai būna stilizuotas, kai kuriais atvejais netgi puoštas sudėtingais siuviniais ar ornamentais, atspindinčiais liturginį laikotarpį ar apeigų pobūdį. Istoriškai gobtuvas buvo naudojamas kaip apsauga nuo lietaus ar šalto oro per lauko procesijas, kai kapos pagrindinis praktinis tikslas buvo apsaugoti dvasininką nuo oro sąlygų.
Kapa dažniausiai naudojama ne per Mišias, o per kitas šventines apeigas, ypač procesijose. Šiuo drabužiu išreiškiama liturginės apeigos svarba ir iškilmingumas. Tai pabrėžia dvasininko autoritetą ir jo ryšį su šventąja liturgija. Kapa taip pat naudojama per sakramentus ar palaiminimus, kai Mišios nėra laikomos, tačiau iškilmingumo ir šventumo akcentavimas yra būtinas. Tai gali apimti įvairias šventes, kaip Kristaus Kūno procesiją, adoraciją, palaiminimų ceremonijas ar laidotuves.
Istoriškai kapa kilo iš viduramžių lauko apsiaustų, kuriuos dėvėjo ne tik dvasininkai, bet ir pasaulietinės visuomenės nariai. Laikui bėgant kapa tapo neatsiejama iškilmingų bažnytinių apeigų dalimi, ypač per procesijas. Dėl savo funkcionalumo ir simbolinės reikšmės kapa tapo ypač vertinama bažnyčios liturgijoje. Brangus audinys ir dekoracijos, naudojami kapai gaminti, pabrėžia jos svarbą ir išskirtinumą kaip apeiginio drabužio, skirto svarbiausiems bažnytiniams įvykiams.
Kapa ne tik praktiškai apsaugojo dvasininkus nuo oro sąlygų procesijų metu, bet ir simbolizavo Dievo apsaugą, lydinčią bažnyčią per šventąsias apeigas. Jos atvirumas priekyje leidžia patogiai judėti ir kartu suteikia galimybę matyti kitus liturginius drabužius, ypač albą ir stulą, kurie yra dėvimi po kapa. Dėl šios priežasties kapa sukuria elegantišką ir iškilmingą dvasininko aprangą, išlaikydama liturgijos rimtumą ir sakralumą.
Šiuolaikinėje bažnyčioje kapa vis dar naudojama tais pačiais iškilmingais atvejais, kai reikia pabrėžti procesijų, sakramentų ar ypatingų apeigų svarbą. Ji simbolizuoja dvasininko pašaukimą tarnauti Dievui ir bendruomenei, o jos istorinė ir simbolinė prasmė stiprina tikinčiųjų suvokimą apie liturgijos svarbą bažnytiniame gyvenime.