Dalmatika yra liturginis drabužis, dėvimas diakono Romos katalikų bažnyčioje per šventąsias mišias ir kitas iškilmingas apeigas. Tai ilgas, kryžiaus formos drabužis su plačiomis rankovėmis, kuris siekia kelius arba žemiau, ir dažniausiai yra gaminamas iš prabangaus audinio, dažnai puošiamas ornamentais, atitinkančiais liturginį laikotarpį. Skirtingai nuo kitų liturginių drabužių, dalmatika nėra papuošiama kryžiumi, tačiau jos forma pati savaime primena kryžių, simbolizuojantį Kristaus auką.
Dalmatika savo forma simbolizuoja tarnystės kryžių, kurį diakonas prisiima kaip Bažnyčios tarnas. Diakono vaidmuo šventosiose mišiose yra tarnauti altoriuje, padėti kunigui ir tarnauti bendruomenei, o dalmatika išreiškia šį jo pašaukimą būti tarpininku tarp Dievo ir tikinčiųjų. Kryžiaus formos drabužis taip pat primena Kristaus kančią ir kviečia diakoną priimti savo tarnystės naštą su nuolankumu ir atsidavimu.
Istoriškai dalmatika kilo iš Romos imperijos laikų drabužių ir pradžioje buvo kasdienis dėvėjimo elementas, ypač Dalmatijos regione, nuo kurio ji gavo savo pavadinimą. Palaipsniui ji buvo pritaikyta kaip liturginis drabužis, naudojamas pirmiausia diakonų, vėliau – ir kitų bažnyčios tarnų. Viduramžiais dalmatika tapo iškilmingu drabužiu, naudojamu ypatingų apeigų metu, ir dažnai buvo gausiai dekoruojama bei puošni.
Dalmatikos nešiojimas per liturgiją diakonui primena jo ypatingą tarnystę: jis yra atsakingas už pagalbą kunigui, Šventosios Komunijos dalijimą, Evangelijos skaitymą bei kitus liturginius veiksmus. Tai išskirtinis drabužis, kuris suteikia diakonui ypatingą vietą liturgijoje, tačiau tuo pačiu metu primena apie tarnavimo paprastumą ir atsidavimą.
Šiuolaikinėje Romos katalikų bažnyčioje dalmatika vis dar yra neatsiejama diakono liturginės aprangos dalis, dėvima per šventąsias mišias ir svarbias religines šventes. Ji pabrėžia ne tik diakono atliekamą tarnystę, bet ir krikščioniškojo tikėjimo paslaptį, kurios centre yra Kristaus kryžius ir jo auka dėl žmonijos išganymo.